Prevlakos pusiasalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Oštro kyšulys Prevlakos pusiasalyje.

Prevlakos pusiasalis (kroat. Prevlaka) – nedidelis pusiasalis pietų Kroatijoje, netoli sienos su Juodkalnija, prie įplaukos į Kotoro įlanką rytinėje Adrijos jūros pakrantėje.

Dėl savo strateginės padėties pietinėje Adrijos jūros dalyje pusiasalis po Jugoslavijos subyrėjimo tapo teritorinio ginčo tarp Kroatijos bei Serbijos ir Juodkalnijos, federalinės valstybės, kuriai priklausė ir Juodkalnija, objektu. Teritorija iki 2002 m. priklausė Jungtinėms Tautoms. Jungtinių Tautų misija baigėsi 2002 m. gruodį, o teritorija, kuri anksčiau priklausė Kroatijos Socialistinei Respublikai, buvo grąžinta Kroatijai. Likus penkioms dienoms iki Jungtinių Tautų misijos išvykimo abi šalys pasirašė susitarimą, pagal kurį Prevlakos pusiasalis buvo demilitarizuotas ir faktiškai tapo neutralia teritorija. Vis dėlto, susitarimas vis dar yra laikino pobūdžio.[1]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prevlakos pusiasalio apylinkės

Siauras negyvenamas pusiasalis yra 2,6 km ilgio ir tik 150–500 m pločio, jo plotas – 93,33 ha (šiek tiek mažiau nei 1 kvadratinis kilometras).

Žodis prevlaka kroatų kalboje reiškia 'pervalką'. Oštro kyšulys, esantis pačiame pusiasalio gale, yra piečiausias Kroatijos žemyninės dalies taškas. Kartu su nedidele Juodkalnijos Mamulos sala, esančia maždaug už 2 km į rytus nuo Oštro kyšulio, šios dvi vietovės yra ne tik dvi tarptautinės jūrinės sienos pusės, bet ir įplaukimo į Kotoro įlanką stebėjimo punktai.

Į šiaurę nuo Prevlakos sąsmaukos, prie pat Kotoro įlankos, yra du mažiau pastebimi kyšuliai Konfinas ir Kobila.[2] Nuo jų į šiaurės vakarus yra Kroatijos ir Juodkalnijos pasienio kontrolė. Greitkelis D516 jungia pusiasalį su Konavle ir keliu D8. Į šiaurę kelias veda į Juodkalnijoje esančius Nivicę, Sutoriną ir Igalą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prevlakos tvirtovė prie įplaukos į Kotoro įlanką

Konavlę ir Prevlakos pusiasalį XV a. pradžioje iš Bosnijos karalystės nupirko Ragusos respublika, kad apsaugotų savo rytinį flangą.[3] 1441 m. ragusiečiai įtvirtino Oštro kyšulį.[4] Kobilos kyšulys nuo 1699 m. buvo riba su Osmanų imperijos kontroliuojama Sutorina.[2]

1806 m. Napoleonui užkariaujant Europą, Rusijos karalius Aleksandras I siekė sustabdyti prancūzų veržimąsi į Adrijos jūrą ir tuo tikslu pasiuntė Viduržemio jūros ekspediciją, vadovaujamą viceadmirolo Dmitrijaus Senjavino, kuri iki 1806 m. rugsėjo mėn. pasiekė nemažų teritorinių laimėjimų regione, įskaitant Prevlakos pusiasalį ir visą Kotoro įlanką. 1807 m. liepą rusai ir prancūzai sudarė Tilžės taiką, pagal kurią ši teritorija buvo perduota Pirmajai Prancūzijos imperijai. 1808 m. prancūzai naujai įsigytą teritoriją priskyrė savo pavaldžiai valstybei – Napoleono Italijos karalystei, o 1810 m. ją vėl perdavė Pirmajai Prancūzijos imperijai kaip neseniai sukurto autonominio vieneto – Ilyrijos provincijų – dalį.

Po Napoleono pralaimėjimo 1813 m. buvusi Ragusos teritorija, įskaitant Prevlaką, atiteko Austrijos imperijai.[4] 1815 m. Vienos kongresas patvirtino Austrijos valdžią, ir ši teritorija tapo naujai sukurto administracinio vieneto – Dalmatijos karalystės – dalimi. Po 1867 m. Berlyno kongreso ir Austrijos imperijos pertvarkos į Austrijos-Vengrijos dualistinę valstybę ji išliko tokioje pat sudėtyje. XIX a. pabaigoje, generolui Lazarui Mamulai pasiūlius, Austrijos-Vengrijos valdžia nusprendė Oštro kyšulyje ir Mamulos saloje pastatyti tvirtovę, kad būtų užtikrinta karinė įplaukimo į Kotoro įlanką kontrolė. Austrijos valdžia sėkmingai įtvirtino Mirištės kyšulį ir Mamulos salelę.[2] Pranešama, kad valdžios institucijos taip pat nusprendė išmokėti kompensaciją vietos ūkininkams už nusavintą žemę, tačiau iki pat dualistinės valstybės žlugimo pinigai nebuvo išmokėti.

1918 m., pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus Austrijai-Vengrijai, Prevlaka tapo naujai sukurtos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės dalimi. 1922 m., kai naujoji valstybė nusistatė savo administracinį suskirstymą ir padalijo savo teritoriją į 33 sritis, pusiasalis buvo įtrauktas į karalystės Dubrovniko sritį. 1929 m., kai Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė buvo pertvarkyta į Jugoslavijos karalystę, o jos administracinis suskirstymas pertvarkytas į 9 banovinas, Prevlaka kartu su Dubrovniku buvo įtraukta į Zetos banoviną. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje karališkoji Jugoslavijos kariuomenė dar labiau sustiprino Prevlaką.[2] 1939 m. ši teritorija buvo priskirta naujai sukurtam Jugoslavijos karalystės administraciniam vienetui – Kroatijos banovinai.[4]

Antrasis pasaulinis karas buvo vienintelis laikotarpis nuo XV a., kuomet buvo pakeistos Konavlės ribos.[4] 1941 m. balandį Trečiasis Reichas įsiveržė į Jugoslaviją, užkariavo ją mažiau nei per tris savaites, o paskui ėmė skaidyti jos teritoriją į mažesnius administracinius vienetus, taip sukurdamas keletą vietinių fašistinių marionetinių valstybių. Dėl strateginės svarbos ašies sąjungininkė Italijos karalystė, vadovaujama ministro pirmininko Benito Musolinio, neleido Kotoro įlankos regiono kontroliuoti nė vienam iš dviejų naujai įkurtų vietinių marionetinių fašistinių režimų – nei Nepriklausomai Kroatijos valstybei, nei Italijos Juodkalnijos gubernijai. Kotoro įlanką kartu su aplinkinėmis teritorijomis, įskaitant rytinę Konavlę ir Prevlaką, pagal 1941 m. gegužės mėn. Romos sutartį, tiesiogiai kontroliavo Italija.[4]

Įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, 1943 m. vasarą, reaguodama į sąjungininkų pasiekimus Italijos kampanijoje, nacistinė Vokietija perėmė Kotoro įlankos, įskaitant Prevlaką, administravimą.[4] 1944 m. gruodžio 22 d. Jugoslavijos partizanai perėmė regiono kontrolę, o po karo Prevlaka tapo naujai paskelbtos Jugoslavijos Socialistinės Federacinės respublikos, tiksliau, vienos iš jos valstybių – Kroatijos Socialistinės Respublikos, dalimi.[4]

1955 m. Jugoslavijos karinės pajėgos uždarė priėjimą prie Prevlakos dėl joje esančių pakrantės artilerijos įrenginių.[2]

Per Jugoslavijos karus, kurie kilo po Jugoslavijos subyrėjimo, šią teritoriją, kaip ir didžiąją dalį Dubrovniko regiono, užėmė Jugoslavijos pajėgos Dubrovniko apgulties metu. Vienu metu Kroatijos kariuomenė laikinai kontroliavo Prevlaką, bet po to ją vėl užėmė Jugoslavija. Abi pusės susitarė dėl pusiasalio demilitarizavimo, o 1992 m. spalio 6 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 779 buvo pratęstas Jungtinių Tautų apsaugos pajėgų (UNPROFOR) mandatas. Šio susitarimo įgyvendinimą kartu vykdė ir Europos bendrijos stebėjimo misija.[5] Konfliktas buvo išspręstas 1996 m., kuomet Jungtinių Tautų Organizacija pradėjo tarpininkauti konflikte ir įsteigė stebėtojų misiją (UNMOP), kuri prižiūrėjo demilitarizaciją ir veikė kaip buferis.[5]

Konfino ir Kobalos pasienio punktas veikia nuo 1999 m.[6]

Jungtinių Tautų misija baigėsi 2002 m. gruodį, o teritorija, kuri anksčiau priklausė Kroatijos Socialistinei Respublikai, buvo grąžinta Kroatijai. Likus penkioms dienoms iki Jungtinių Tautų misijos išvykimo abi šalys pasirašė susitarimą, pagal kurį Prevlaka buvo demilitarizuota ir tapo neutralia teritorija.[1]

2002 m. abi valstybės susitarė dėl laikino sprendimo, pagal kurį Kroatijai atiteko visa Prevlakos pusiasalio sausuma, įskaitant apie 500 metrų jūros juostos ties įplaukimu į Kotoro įlanką, o jūros įlanka, esanti Prevlakos pusėje nuo Herceg Novio, buvo paskelbta niekieno vandenimis.[7]

2006 m. Juodkalnija tapo nepriklausoma, o laikinasis susitarimas liko galioti. 2008 m. buvo sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta parengti teisinę bylą dėl sienos reguliavimo Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje.[8] Ieškodamos nuolatinio sienos reguliavimo, abi valstybės turi galimybę išspręsti šį klausimą dvišaliu susitarimu arba kreiptis į tarptautinį arbitražą.[9]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Yugoslavia and Croatia sign the protocol on Prevlaka“. Ministry of Foreign Affairs of the Federal Republic of Yugoslavia. Beta News Agency. 2002-12-10. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2023-01-03.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Blake, Gerald Henry; Topalović, Duško (1996). Clive H. Schofield; Mladen Klemenčić (eds.). The maritime boundaries of the Adriatic Sea. IBRU. p. 43. ISBN 9781897643228.
  3. Blake, Gerald Henry; Topalović, Duško (1996). Clive H. Schofield; Mladen Klemenčić (eds.). The maritime boundaries of the Adriatic Sea. IBRU. p. 46. ISBN 9781897643228.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 Blake, Gerald Henry; Topalović, Duško (1996). Clive H. Schofield; Mladen Klemenčić (eds.). The maritime boundaries of the Adriatic Sea. IBRU. p. 47. ISBN 9781897643228.
  5. 5,0 5,1 Pamela Stroh, red. (2004). United States Participation in the United Nations, Report by the Secretary of State to the Congress for the Year 2002. United States Government Printing Office. ISBN 9780160515026. {{cite book}}: Citata turi nebenaudojamą parametrą |authors= (pagalba)
  6. „Nakon otvaranja graničnih prijelaza Debeli Brijeg i Konfin“ (kroatų). Croatian Radiotelevision. 1999-01-22. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2023-01-03.
  7. Marinović, Milica (2013-09-03). „Spor Crne Gore i Hrvatske oko Prevlake“ (serbų). Al Jazeera Balkans.
  8. „Đukanović: Montenegro owes Croatia nothing“. B92. Beta News Agency. 2008-03-22. Suarchyvuota iš originalo 2012-10-25. Nuoroda tikrinta 2023-01-03.
  9. Kiseljak, Martina (2013-04-05). „Spor Hrvatske i Crne Gore zbog Boke Kotorske“ (kroatų). Al Jazeera Balkans.

Koordinatės: 42°23′57″ š. pl. 18°31′04″ r. ilg. / 42.39917°š. pl. 18.51778°r. ilg. / 42.39917; 18.51778