Pereiti prie turinio

Preskriptyvizmas (kalbotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pasaulio kalbos

Preskriptyvizmas – kalbotyros terminas, kuriuo vadinamas apibrėžiančių pageidaujamą kalbos vartojimą taisyklių nustatymas.[1][2] Šios taisyklės aprėpia tokias kalbotyros sritis, kaip gramatika, tarimas, leksika, sintaksė ir semantika. Kartais veikiamos kalbinio purizmo[3] tokios norminimo praktikos teigia, jog tam tikra vartosena yra netaisyklinga, nepagrįsta, nelogiška, bendraujant neveiksminga arba estetiškai nevertinga netgi tuomet, kai ji dažnesnė negu teikiamoji.[4][5] Šios praktikos taip pat gali įtraukti nuostatas, kokia vartosena yra socialiai teisinga ir politiškai korektiška.[6]

Preskriptyvizmo taikymas dažnai priešinamas su akademinėje kalbotyroje pasitelkiamu deskriptyvizmu. Pastarasis nagrinėja tikrąjį kalbos vartojimą netaikant jokių kalbinių nuostatų. Kalbinių tyrimų pagrindas yra teksto analizė ir lauko tyrimai, juodu abu yra aprašomieji. Į aprašymą galima įtraukti taip pat ir tyrėjų pastabas apie kalbos vartoseną. Rytų Europos kalbotyros tradicijoje vartosenos standartus, normas ir kalbos ugdymą prižiūrinti disciplina žinoma kaip „kalbos kultūra“.[7][8]

Kritika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie autoriai preskriptivizmą apibrėžia kaip sąvoką, kurios laikantis tam tikra kalbos atmaina propaguojama kaip kalbotyros atžvilgiu pranašesnė už kitas, taip standartinę kalbos ideologiją pripažindami kaip sudėtinį preskriptyvizmo elementą arba netgi sutapatindami preskriptivizmą su šia pažiūrų sistema.[9][10] Vis dėlto kiti autoriai šiuo terminu įvardija bet kokį bandymą rekomenduoti tam tikrą kalbos vartosenos būdą ar jį nurodyti (kokiame nors kontekste ar registre), tačiau neturi omenyje, kad tokia praktika turėtų būti taikoma standartinei kalbinei ideologijai propaguoti.[11] Žvelgiant kitaip, preskriptyvumas yra požiūris į normų formulavimą ir kodifikavimą, apimantis despotiškų sprendimų primetimą kalbos vartotojams, priešingai nei laisvesni, besiremiantys aprašomaisiais tyrimais požiūriai.[12]

Preskriptyvioji kalbotyra dažnai kritikuojama dėl to, kad ji teikia pirmenybę vienos konkrečios, o ne kitos srities ar socialinės klasės kalbai ir taip naikina kalbos įvairovę. Tam tikri preskriptyvaus kodifikavimo modeliai kritikuoti, nes jie peržengia vien normų nustatymą, t. y. skatina sankcionuotas kalbos normas kaip vienintelį galiojantį taisyklingumo standartą, o nestandartinę vartoseną vadina „klaidomis“.[13] Manoma, kad tokia praktika padeda įtvirtinti įsitikinimą, jog nekodifikuotos kalbos formos iš prigimties yra prastesnės, ir kuria kalbos vartotojams socialinę stigmą bei diskriminaciją. Priešingai, šiuolaikiniai kalbininkai paprastai teigia, kad visos kalbos formos, įskaitant ir liaudiškas tarmes, ir įvairias bendrinės kalbos apraiškas, kaip komunikacijos priemonės yra moksliškai lygiavertės, net jeigu tam tikruose situacijų kontekstuose jos laikomos socialiai nepriimtinomis.[14][15] Standartizuotos kalbos ideologija taip pat gali paskatinti įsitikinimą, jog tikslus formalusis ugdymas yra būtina kalbos išmokimo sąlyga.[16] Standartinės kalbos ideologija, normatyvinė praktika taip pat gali lemti įsitikinimą, kad griežtas formalusis ugdymas yra būtina sąlyga norint tinkamai įsisavinti gimtąją kalbą ir taip gali sukelti masinį kalbinio nesaugumo jausmą. Tokios kalbinės nuostatos paplitusios tarp Rytų Europos preskriptyvistų, kur normatyvinis taisyklingumo supratimas neretas net tarp profesionalių kalbininkų.[17]

Vieta kalbotyros istorijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Normatyvinis požiūris į kalbą vyravo visose kalbinėse tradicijose, o europietiškoje tradicijoje norma įsitvirtino viduramžiais.[18]: 21  Normų nustatymo šaltiniai būdavo autoritetingi tekstai (Europos tradicijoje graikiškoji ir lotyniškoji Biblija, arabų tradicijoje – Koranas, japonų – Manjošu), gramatikos (indų tradicijoje – Paninio, europietiškoje – Prisciano) arba gyvoji kalbos vartosena (jeigu jos nukrypimai nuo normos nežymūs).[18]: 22–23  Preskriptyvizmo elementų – norminių prancūzų kalbos taisyklių – taip pat esama Port Rojalio gramatikoje.[19]: 45 

Preskriptyvizmo atsisakyta istorinėje kalbotyroje, kuri ėmėsi tyrinėti istorinius kalbų pokyčius,[20] bei vėlesniuosiuose kalbotyros istorijos etapuose, ypač 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių Amerikos struktūrinėje lingvistikoje.[21]: 241–242 

Skirtingai nuo tokių kalbų, kaip prancūzų (Académie Française) arba italų (Accademia della Crusca), anglų kalba neturi bendrąsias taisykles nustatančios institucijos, todėl įvairūs leidiniai gali būti naudojami kaip autoritetingas šaltinis. Kita vertus, vyrauja nuomonė, kad nesant vienos normos taisyklingumą lemia paplitimas, aiškumas, tradicija, rėmimasis autoritetais ir kt. Sudarytas ginčytinų anglų kalbos gramatikos klausimų sąrašas. Anglakalbiai preskriptyvizmo kritikai taip pat pabrėžia, kad taisyklės dažnai vieną kalbos variantą (dažniausiai britų) paverčia „taisyklingesniu“, o tai daro žalą kitoms anglų kalbos atmainoms.[22]

Lietuvių kalbos priežiūra rūpinasi 1990 m. įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).[23][24]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Crystal, David (2008). A dictionary of linguistics and phonetics. The language library (6th leid.). Oxford: Blackwell publishing. ISBN 978-1-4051-5296-9.
  2. ↑ Matthews, Peter (2007). The concise Oxford dictionary of linguistics. Oxford paperback reference (2 leid.). Oxford: Oxford Univ. Press. ISBN 978-0-19-920272-0.
  3. ↑ Janicki, Karol (2006). Language Misconceived: Arguing for Applied Cognitive Sociolinguistics (anglų). Psychology Press. ISBN 978-0-8058-5680-4.
  4. ↑ Edwards, John (2009-09-17). Language and Identity: An introduction (anglų). Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-48328-5.
  5. ↑ Walsh, Olivia (2016). Linguistic purism: language attitudes in France and Quebec. Impact studies in language and society. Amsterdam Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. ISBN 978-90-272-6673-6.
  6. ↑ Reaser, Jeffrey; Adger, Carolyn Temple; Wolfram, Walt; Christian, Donna (2017-05-12). Dialects at School: Educating Linguistically Diverse Students (anglų). Taylor & Francis. ISBN 978-1-317-67898-4.
  7. ↑ „Speech Culture“. 3 (anglų). The Great Soviet Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2023-11-06.
  8. ↑ Ковалів Ю.І. (2007). Мовна культура. Літературознавча енциклопедія: У двох томах. Т.2.
  9. ↑ Mooney, Annabelle; Evans, Betsy (2018-10-26). Language, Society and Power: An Introduction (anglų). Routledge. ISBN 978-0-429-82339-8.
  10. ↑ Lupiga. „JEZIK I KONZERVATIZAM: Nije teško vidjeti da je jezični purizam desni politički projekt“. Lupiga (kroatų). Nuoroda tikrinta 2023-11-06.
  11. ↑ „Prescription for prescriptivists - Baltimore Sun“. web.archive.org. 2018-11-07. Suarchyvuotas originalas 2018-11-07. Nuoroda tikrinta 2023-11-06.
  12. ↑ Symanzik, Bernhard; Birkfellner, Gerhard, red. (2006). Sprache und Nationalismus in Kroatien у Studia philologica Slavica: Festschrift für Gerhard Birkfellner zum 65. Geburtstag gewidmet von Freunden, Kollegen und Schülern (PDF). Münstersche Texte zur Slavistik. Berlin: LIT. ISBN 978-3-8258-9891-5. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2025-05-26. Nuoroda tikrinta 2025-04-13.
  13. ↑ Kordić, Snježana (2008). „Purismo e censura linguistica in Croazia oggi“. web.archive.org. Suarchyvuotas originalas 2013-09-21. Nuoroda tikrinta 2023-11-06.
  14. ↑ Young, Vershawn Ashanti; Barrett, Rusty; Young-Rivera, Y'Shanda; Lovejoy, Kim Brian (2013-12-01). Other People's English: Code-Meshing, Code-Switching, and African American Literacy (anglų). Teachers College Press. ISBN 978-0-8077-5502-0.
  15. ↑ Tamasi, Susan; Antieau, Lamont (2014-12-02). Language and Linguistic Diversity in the US: An Introduction (anglų). Routledge. ISBN 978-1-136-57904-2.
  16. ↑ Vaicekauskienė, Loreta (2012). „"'Good Language' and Insecure Speakers: A Study into Metalinguistic Awareness of TV and Radio Journalists in the Context of Language Monitoring in Lithuania"“ (PDF).
  17. ↑ Multilingua (anglų). Mouton Publishers. 2000.
  18. 1 2 Алпатов В. М. (2005). „Лингвистические традиции“. История лингвистических учений (4 leid.). М.: Языки славянской культуры. pp. 9–41. ISBN 5-9551-0077-6.
  19. ↑ Алпатов В. М. (2005). „Европейская лингвистика XVI—XVII веков. Грамматика Пор-Рояля“. История лингвистических учений. М. pp. 42–51.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
  20. ↑ Шор Р. О. (1929). „Грамматика“. Литературная энциклопедия: В 11 т. 2. М.: Изд-во Ком. Акад. Suarchyvuotas originalas 2009-11-18. Nuoroda tikrinta 2025-04-13.
  21. ↑ Демьянков В. З. (1995). „Доминирующие лингвистические теории в конце XX века“. Язык и наука конца 20 века. М.: Институт языкознания РАН: 239–320. Suarchyvuotas originalas 2019-05-17.
  22. ↑ McArthur, Tom, red. (1992). The Oxford Companion to the English Language. Oxford University Press. p. 414. ISBN 978-0-19-214183-5.
  23. ↑ „Komisijos veiklos sritys“. vlkk.lt. VLKK. Nuoroda tikrinta 2025-04-13.[neveikianti nuoroda]
  24. ↑ „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymo“. 1990 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. I-294. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2025-04-13.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Preskriptyvizmas_(kalbotyra)&oldid=7669952"