Pranciškus Lanckoronskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranciškus Lanckoronskis
Lanckoronskiai
Herbas „Zadora“
Herbas „Zadora“
Gimė: 1655 m.
Mirė: 1716 m. (~61 metai)
Tėvas: Pakoslavas Kazimieras Lanckoronskis
Motina: Ana Dembinska

Pranciškus Lanckoronskis (apie 16551716) – Lekijos magnatas, karaliaus papulkininkas ir Budzišovo (nuo 1679), Stpnicos (nuo 1683) ir Bochnios seniūnas (nuo 1703), Krokuvos pakamaris (16981706, 17091716), Krokuvos vaivada (17061709).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos magnatų Lanckoronskių giminės atstovas, herbo „Zadora“ savininkas. Karaliaus rūmininko ir pulkininko Pakoslavo Kazimiero Lanckoronskio (m. 1702) ir Anos Dembinskos (m. 1681) vyresnysis sūnus. Jaunesnysis brolis – karaliaus rūmininkas Samuilas Kazimieras (m. 1689).

1673 metais vadovaudamas kazokų vėliavai dalyvavo Turkijos armijos sutriuškinime Chotyno mūšyje. 1674 metais Pranciškus Lanckoronskis pasirašė Jono Sobieskio išrinkimą (elekciją) į Lenkijos karaliaus sostą.

1683 metais pėstininko pulko papulkininkio laipsnyje dalyvavo Vienos it Parkanų mūšiuuose. 1683 m. vasario 10 d. jis buvo sunkiais sužeistas į koją, kurią teko amputuoti. Nežiūrint į kojos netektį, 1685 m. vasario 1 d. Pranciškus Lanckoronskis vadovavo Kurliandijos hercogo Frydricho Kazimiero Ketlerio pulkui.

Už savo karinius nuopelnus Pranciškus Lanckoronskis gavo valdyti Budzišovo (1679) ir Stpnicos (1683) seniūnijas. 1696 metais tapo konfederaciniu teisėju Krokuvos vaivadijoje, o 1698 metais Krokuvos bajorija jį išrinko pakamariu (kamergeriu).

Jo šarvuota vėliava dalyvavo Klišovo mūšyje 1702 metais raitelių pulko sudėtyje vadovaujamo Karūnos didžiojo etmono Jeronimo Augusto Liubomirskio. Už karinius nuopelnus Lenkijos seimas išskyrė jam premiją 50 000 Lenkijos auksinų dydžio. 1699 ir 1703 metais buvo du kartus paskirtas seimo komisaru derybose su Brandenburgu dėl Elblongo likimo.

1704 metais Pranciškus Lanckoronskis tapo Sandomiro konfederacijos nariu, sudaryto Augusto Stipriojo šalininkų ir Švedijos priešininkų. Kaip Augusto Stipriojo atstovas, komisaras, dalyvavo 1705 metais derybose su Švedija. 1706 metais palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą, kuris jam suteikė Krokuvos vaivados pareigybė. 1709 metais po Stanislovo Leščinskio pralaimėjimo ir išvijimo iš šalies Pranciškus Lanckoronskis atsisakė nuo pareigybės ir grįžo į Krokuvos pakamario pareigas.

Pranciškus Lanckoronskis buvo turtingu magnatu-žemvaldžiu. Išskyrus Stopnicos ir Skalsko seniūnijų, jam priklausė Bochnia ir Velička, taip pat pajamos iš druskos kasyklų. Iš tėvo jis paveldėjo Vodzislavo raktą.

1716 metų balandį, prieš mirtį, sunkiai sergantis Pranciškus Lanckoronskis savo laiške Karūnos didžiojo etmono prašė tapti jo sūnų globėju.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo vedęs Jadvygą Morštyn, nuo santuokos su kuria turėjo du sūnus:

  • Vavrincas (m. 1751), šarvuotos vėliavos rotmistras (1729), Stopnicos seniūnas.
  • Juzefas (apie 16921720), Stopnicos seniūnas

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • S. Cynarski, Dzieje rodu Lanckorońskich z Brzezia od XIV do XVIII wieku. Sprawy kariery urzędniczej i awansu majątkowego, PWN, Warszawa-Kraków 1996, s. 174–177.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Martynas Katskis
POL województwo krakowskie IRP COA.svg
Krokuvos vaivada

17061709
Po to:
Jonušas Antanas Višnioveckis