Pranciškus Šemeta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranciškus Šemeta
Franciszek Szemioth.PNG
Šemetos
Herbas "Łabędź"
Herbas "Łabędź"
Gimė: 1802 m. gegužės 8 d.
Diktariškių dvaras, Šiaulėnų valsčius
Mirė: 1882 m. sausio 20 d. (79 metai)
Drezdenas
Tėvai: Tadeušas Šemeta
Anelė Koščicaitė-Šemetienė
Veikla: vienas 1831 m. sukilimo vadų
Alma mater: Vilniaus universitetas

Pranciškus Stanislovas Justinas Šemeta (1802 m. gegužės 8 d. Diktariškių dvaras, Šiaulėnų valsčius1882 m. sausio 20 d. Drezdenas) – Lietuvos karinis veikėjas, vienas 1831 m. sukilimo vadų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš senos žemaičių bajorų Šemetos Nemeikaičio giminės. Tėvas Tadeušas Šemeta (1774-1835 m.), motina Anelė Koščicaitė-Šemetienė (1776–1829 m.), vyriausias iš šešių jų sūnų. Mokėsi Raseiniuose, studijavo Vilniaus universitete, priklausė Filaretų draugijai. artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi.

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, vienas ginkluoto pasipriešinimo organizatorių, vadų Žemaitijoje. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. P. Šemeta aktyviai formavo sukilėlių būrius šiame regione, buvo Šiaulių apskrities sukilėlių vado Konstantino Herubavičiaus pavaduotojas. Mūšio metu sužeidus vadą, perėmė jo pareigas. Jis ypač pasižymėjo kautynėse prie Šiaulių. Kovo 27 d. sukilėliai ties Baisogala nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės dalinį, paėmė į nelaisvę 100 carinės Rusijos gynėjų, nemažą ginklų sandėlį. Vėliau su rusų kariuomenės daliniais kovėsi ties Raseiniais, Tytuvėnais, Joniškiu, Pavandene. Už tai Antanas Gelgaudas P. Šemetai suteikė majoro laipsnį. Birželio 19 d., po pralaimėto mūšio ties Paneriais, P. Šemetos vadovaujami kariniai daliniai buvo paskirti į lenkų generolo F. Rolando korpusą. Lietuvių ir lenkų sukilėliai kaudamiesi prasibrovė pro gausias priešo pajėgas prie Prūsijos karalystės sienos, ją perėjo ir buvo internuoti. Diktariškio dvaro rusų valdžia nekonfiskavo, nes jo valdymą perėmė brolis Juozapas Šemeta, 1858-1864 m. Šiaulių pavieto bajorų maršalka, 1863 m. sukilimo dalyvis. Tik jį už dalyvavimą sukilime ištrėmus dvaras buvo atimtas.

Iš Prūsijos Pranciškus Šemeta emigravo į Prancūziją, buvo Europos tautų laisvės kovų riteris: kaip prancūzų armijos karininkas, dalyvavo karinėse kampanijose Belgijoje ir Egipte, tarnavo Pjemonto kariuomenėje Italijoje. 1834-1838 m. palaikė ryšius su pogrindine Vilniaus demokratų draugija, buvo surinkęs didelę vertingų paveikslų kolekciją. Mirė Pranciškus Šemeta Drezdene, ten jam pastatytas paminklas. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Laima Macytė. Prisiminkime sukilėlius. XXI amžius. 2007 m. balandžio 25 d. Nr.32