Prancūzmetis
Prancūzmetis – 1812 m. birželio–gruodžio laikotarpis, kurio metu Lietuva buvo užimta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės (Didžiosios armijos).[1] Tai buvo nesėkmingo Napoleono žygio į Rusiją dalis. Napoleono armija niokojo kraštą eidama pirmyn į Rusiją ir sugrįždama atgal į Prancūziją. Lietuvoje pražuvusių Didžiosios armijos karių kapavietės vadinamos prancūzkapiais.
.jpg)
1812 m. birželio 21 d. Napoleonas I atvyko į Vilkaviškį, o birželio 24 d. su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu. Netrukus, birželio 28 d. Napoleono kariauna užėmė ir Vilnių, kur Napoleonas išbuvo 19 dienų.[2] Liepos 1 d. Napoleono įsaku sudaryta Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija (LLVK), siekiant sustiprinti gyventojų palankumą ir užsitikrinti jų visokeriopą paramą tenkinant Didžiosios armijos poreikius.[3]
Manoma, kad apie 200 tūkst. Didžiosios armijos karių bent trumpam buvo užsukę į Vilnių.[4] Iš pradžių Lietuvos gyventojai prancūzus sutiko kaip išvaduotojus iš caro jungo. Buvo atkurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su sostine Vilniumi, liepos 14 d. ji formaliai prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės. Iš Lietuvos Napoleonas I savo kariuomenei reikalavo karių, pinigų, maisto ir pašaro.[1] Ilgainiui Didžioji armija ėmė apiplėšinėti gyventojus, šie turėjo aprūpinti kariuomenę maistu, todėl Lietuvos gyventojų palankumas armijai nunyko.[3] Lietuva kentėjo nuo didelių kontribucijų ir dezertyravusių kareivių plėšikavimo, dėl to labai sumažėjo Vilniaus gyventojų.[5]
Lapkritį imus sklisti gandams apie Didžiosios armijos nesėkmes, siekdama nuraminti gyventojus Vilniaus administracija gruodžio 2 d. surengė šventę Napoleono I karūnacijos dienai ir Austerlico mūšiui paminėti, tačiau armija jau buvo begrįžtanti po pralaimėjimų atgal. Gruodžio 8–10 d. Vilniuje ir jo apylinkėse susitelkė apie 50 tūkstančių Didžiosios armijos karių, iš jų apie 37–40 tūkst. mirė nuo bado, ligų ir buvo čia palaidoti.[1] 2002 m. Vilniuje statybų vietoje aptikta viena masinė kapavietė, kurioje palaidota apie 3000 Didžiosios armijos karių.[3] Gruodžio 7 d. vykdamas atgal į Paryžių, Napoleonas pasiekė Kauną, ilgai netrukdamas tik pavalgė ir sušilo, ir vėl leidosi į kelią. Po kelių dienų į Kauną grįžo atsilikusieji Didžiosios armijos daliniai.[6] Gruodžio 14 d. Kaune ir apylinkėse įvyko Kauno mūšis – paskutinis prancūzų ir rusų armijų mūšis 1812 m. kare.
Mūšiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- birželio 28 d. – Deltuvos mūšis, Rykantų mūšis, Antakalnio mūšis
- liepos 1 d. – Pavoverės mūšis
- gruodžio 9–10 d. – Vilniaus mūšis
- gruodžio 14 d. – Kauno mūšis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Prancūzmetis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-11-06).
- ↑ Prancūzijos–Rusijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-11-06).
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Virgilijus Pugačiauskas. Prancūzmetis Lietuvoje: politika, karas ir kasdienybė. Historia universalis in Lithuania, 2015, t. 3, p. 53-63
- ↑ Kai Vilnius tapo Paryžiumi: kiek lietuviškų žodžių žinojo Napoleonas ir kur paslėpti prancūzų lobiai? 2025-02-27, 15min.lt (tikrinta 2025-11-06).
- ↑ Napoleonas I. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-11-06).
- ↑ Kauno istorija (8): Napoleono žygis per Kauną. Kaunozinios.lt (tikrinta 2025-11-06).