Prancūzijos civilinis kodeksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Code Civil, 1804 m.

Prancūzijos civilinis kodeksas (pranc. Code Civil des Français, Code Civil, CC), Napoleono kodeksas (Code Napoléon, 1807–1815, 1853–1871 m.) – Prancūzijos civilinės teisės sąvadas, kurį 1804 m. kovo 21 d. įvedė Napoleonas. Code Civil – Naujųjų laikų teisės kodifikacija. Esminės XIX a. priimto CK dalys Prancūzijoje galioja iki šiol.

Kodekse buvo įgyvendinti nemažai esminių Prancūzijos revoliucijos reikalavimų:

  • vienodos visų prancūzų teisės;
  • visų piliečių lygybė prieš įstatymą;
  • asmens laisvė;
  • luomų sistemos panaikinimas;
  • skyrimas į valstybines pareigas pagal sugebėjimus, o ne dėl kilmės;
  • verslo laisvė;
  • galimybė laisvai pasirinkti profesiją;
  • teisė į nuosavybę;
  • tikėjimo laisvė;
  • civilinė santuoka ir kt.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijos civilinio kodekso projektai buvo pateikti dar Revoliucijos metais 17931797 m. Tikslai – suvienodinti teisę. 1800 m. Iki tol Prancūzijos pietuose dar galiojo romėnų teisė, Šiaurėje – paprotinė teisė, revoliucijos metu keletą metų – pereinamoji teisė. Napoleonas sudarė 4 narių komisiją, jai vadovauti pavedė Jean-Jacques Régis de Cambacérès. Siekta suvienyti kodifikuotą bei paprotinę teisę, revoliucijos metų priimtas normas. Prancūzijos revoliucijos metu pabrėžta visų lygybė prieš įstatymą, individo laisvė ir nuosavybės apsauga, griežtas bažnyčios ir valstybės atskyrimas.

Advokato Jean Domat penkiatomis – vienas iš Code civil šaltinių.

Civilinis kodeksas Prancūzijos valdymo metais (18071814 m.) galiojo tokiose teritorijose kaip Varšuvos kunigaikštystė, Liuksemburgas, Meksikas, Egiptas, Argentina, Luiziana, Nyderlandai), Vokietija (kartu su Lunéville taika 1801 m. aneksuotame Reino krašte Département de la Roer, Département de la Sarre, Département de Rhin–et–Moselle, Département du Mont–Tonnerre) 1811 m. prijungtose Šiaurės Vokietijos teritorijose kaip Département Bouches–de–l'Elbe, Département des Bouches–du–Weser, Lippe–Département ir Département Ems–Oriental. Kelete Reino sąjungos valstybių (Vestfalijos karalystė, Arenbergo hercogystė, Frankfurto hercogystė, Bergo hercogystė, Anhalt–Köthen hercogystė) Civilinis kodeksas įvestas be didelių pakeitimų, kitose (Badeno žemė) – iš dalies su pakeitimas (kaip Badeno teisė, „Badisches Landrecht“). Kai kuriose teritorijose CK liko kaip projektas (Bavarija ir Nassau), neįsigaliojo. Napoleono kodeksas galiojo ir Lietuvos teritorijoje – Užnemunėje (Prūsijai pavaldžioje srityje).

Keletą metų Napoleono kodeksas galiojo tarp Lisabonos ir Varšuvos, nuo Nyderlandų iki pat Adrijos jūros. Napoleono pralaimėjimas (Vaterlo mūšis) nesustabdė civilinio sąvado plitimo – Vakarų, Pietų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje Code Civil buvo kodeksas orientyras civilinių santykių reguliavimo srityje. Keletas revoliucijos metu atsiradusių nuostatų nebuvo veiksmingos – visų vaikų lygi paveldėjimo teisė iš dalies sąlygojo tai, kad išdalinti žemės sklypai tapo nerentabilūs; moterims buvo paskirta vyrų globa – jų teisinė padėtis netgi pablogėjo, o teisė skirtis taip pat diskriminavo. Visgi ilgą laiką Apšvietos dvasioje sukurto geresnio civilinio sąvado nebuvo – net vėlesnis Prūsijos žemės teisynas (Preußisches Allgemeines Landrecht, ALR) negalėjo prilygti Code Civil.

Dabartinis Prancūzijos civilinis kodeksas sudarytas iš 2 285 straipsnių, iš kurių 1 200 Code Civil nuostatos. 2004 m. 22–ose valstybėse buvo švenčiamas 200 m. kodekso jubiliejus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]