Pranas Germantas
Pranas Germantas (iki 1940 m. Meškauskas, 1903 m. gruodžio 3 d. Puškoriai, Telšių apskr. – 1945 m. balandžio 22 d. Štuthofo koncentracijos stovykla prie Gdansko, palaidotas Kopenhagoje) – Lietuvos visuomenės veikėjas, kalbininkas, daktaras, nacių okupuotos Lietuvos tarėjas švietimo reikalams.
|
Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje). |
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1925–1928 m. dirbo mokytoju. Baigė Kauno universitetą. Studijavo lingvistiką Leipcigo universitete kur ją dėstė Vokietijos lietuvis nacis Jurgis Gerulis. Ten kalbino kitus lietuvius studentus pasidalinti temomis ir sukurti lietuvišką “Mein Kampf”, tačiau nerado pritarimo.[1] 1936 m. jam suteiktas daktaro laipsnis.
Į Lietuvą grįžęs, nebuvo priimtas į anksčiau jam numatytas dėstytojo pareigas Klaipėdos pedagoginiame institute. Ten jis tikėjosi surasti ir prisiauginti sau šalininkų. Švietimo miniterijos generalinis sekretorius Masiliūnas nepaskyrė jo dėl tariamo palankumo kai kurioms nacionalsocializmo idėjoms.[1] Jis 1936–1940 m. dirbo Lietuvos saugumo departamento inspektoriumi. Nuo 1938 m. jis taip pat laikinai ėjo Spaudos skyriaus viršininko pareigas. Susipažino su būsimu Tilžės gestapo komisaru Heinz Gräfe, kuris atsakė už žvalgybą rytų kraštuose.[2] Prieš pat karą jisai jį lydėjo po Lietuvos kurortus.[1]
1939 m. pradžioje rašė "Lietuvos aide":
Žydai be reikalo pyksta, kai juos vadina komunistais, nes žydiškumas ir komunizmas yra labai artimi dalykai, kadangi Lietuvos komunistų vadovybėje net 90 proc. žydų.[3]
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 15 d. vakarą lydėjo prie sienos su Vokietiją generolus vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir valstybės saugumo departamento vadovą Augustiną Povilaitį ir jų šeimas. Pasienio punkte ties Smalininkais perėjo į Vokietiją pasiteirauti, ar vokiečiai įsileis jo lydimas šeimas. Per tą laiką generolus suėmė lietuvių pasieniečiai. Jam taip pat teko vietos mokykloje vieną naktį praleisti laikinai įrengtoje areštinėje. Birželio 16 dienos rytą jį paleido ir jis dar trumpam sugrįžo į Vilnių. 1940 m. birželio mėn. pabėgo į Tilžę ir kurį laiką svečiavosi pas Heinz Gräfe. Paskui įsikūrė Berlyne. Jisai iš pradžių laikėsi nuošaliai nuo lietuvių, bet paskui pasireiškė susikūrus lietuvių sąjungai, parapijai ir Lietuvių aktyvistų frontui. Jam talkininkavo Mykolas Žilinskas ir Lietuvos pasiuntinybės Berlyne raštininkas Antanas Mikalauskas. Šiedu kalbino kunigą Stasį Ylą nušalinti lietuvių sąjungos vadovą Rapolą Skipitį ir LAF vadovą Kazį Škirpą.[1] [2]
Berlyne dirbo Rytų tyrimo įstaigoje.[4] Dirbdamas vertėju susipažino su Reicho vyriausiosios saugumo valdybos viršininku Reinhardu Heydrichu ir Vokietijos gestapo viršininku Heinrich Mülleriu.
Turėjo SS obersturmfuehrerio laipsnį.[5] Anot Kazio Škirpos, Lietuvos įgalioto ministerio Vokietijoje,
Berlyne jis vadinosi dr. Germantu ir buvo visiems žinomas kaip dirbąs vokiečių saugume. Jis pakartotinai bandė mane paveikti, kad nestatyčiau Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo, nes tuo atbaidyčiau vokiečius nuo palankumo Lietuvai pagelbėti nusikratyti bolševizmu. Jis įkalbinėjo mane, kad pasitenkinčiau paprastu Lietuvos išlaisvinimo šūkiu, paliekant Lietuvos valstybės atkūrimą vėlesniam laikui, kai Lietuva iš tikrųjų jau būtų iš sovietų okupacijos išlaisvinta.
1941 m. sausio 17 d. gestapo pareigūnas dr. Greffe klausė Kazio Škirpos, Lietuvių aktyvistų fronto vadovo, kodėl į LAF neįsileidžia buvusių Lietuvos saugumo valdininkų, būtent Prano Germanto, kuris turįs iš seniau pažinčių vokiečių tarpe, net patį Reinhardą Heydrichą, Saugumo viršininką, kurio pasitikėjimu naudojąsis? Kazys Škirpa, pasitaręs su kitais LAF vadovaujamo branduolio nariais, jį pasikvietė po kelių dienų. Pranas Germantas pritarė LAF platformai, kurioje reikalaujama nepriklausomybė Lietuvai, tačiau siekė būti LAF vado pavaduotoju. Kazys Škirpa siūlė jam, vietoj to, pirmininkauti saugumo komisijai. Pranas Germantas tačiau aiškinosi, jog dar negalįs prie LAF prisidėti, nes turįs palaukti iki vasario pabaigos ar kovo pradžios kažkokio paaiškėjimo. Balandžio mėnesio gale Berlyne atsirado generolas Stasys Raštikis, pabėgęs iš Lietuvos. Pranas Germantas ir Stasys Čenkus jį pakartotinai, vienas po kito, įkalbinėjo imtis politinio vadovavimo ir tuo tikslu susitikti su dr. Greffe. Kazys Škirpa sušaukė LAF Tarybos specialų posėdį, kuriame dalyvavo ir Stasys Raštikis, laikytis vienybės ir saugotis gestapo agentų pačių lietuvių tarpe.[4] [6] 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir prasidėjo lietuvių sukilimas. Lietuvių aktyvistų fronto vadas Kazys Škirpa buvo vokiečių sulaikytas Berlyne. Jis sužinojo, kad Pranas Germantas įsipareigojo gestapui sukurti lietuvišką nacionalsocialistų partijos filialą, o lietuviškųjų SS vadu buvo numatytas Stasys Čenkus. Kazys Škirpa tarp savo nurodymų Lietuvos laikinajai vyriausybei rašė,
10. Jei Meškauskas bandytų Lietuvoje tikrai kurti nacionalsocialistų partiją, tai reikia iš jo ir tos partijos reikalauti viešo pasisakymo, jog ji formaliai ir iš esmės stovi ant Lietuvos nepriklausomybės pagrindo, ir kad apie tai skelbtų viešai. Kiek man žinoma, šio reikalavimo patenkinti Meškauskas nėra autorizuotas ir negalės viešai skelbti. Todėl iš jo kuriamos partijos nieko rimto esamomis Lietuvoje sąlygomis išeiti negalėtų.[6]
Birželio pabaigoje vokiečiai atvežė Praną Germantą į Lietuvą kaip savo patikėtinį.[7] Savo įgaliotiniu Berlyne jisai paliko Vytautą Alantą, kuris kalbino pabėgėlius grįžti į Lietuvą, su sąlyga, kad pasižadėtų įsijungti į lietuvių nacionalsocialistų grupę.[1] Birželio 25 d. Prano Germanto vardu veikęs Vytautas Alantas kvietė generolą Raštikį prisidėti prie Lietuvos kariuomenės organizavimo, jai nepripažinus Lietuvos laikinosios vyriausybės.[6]
Gestapui Lietuvoje nepritariant ir lietuviams nesusidomint, Pranui Germantui nepavyko išvystyti lietuvių nacių partiją. Po kelių dienų, anot Leono Prapuolenio, jisai ministerijos kabinete "labai saldžiais žodžiais aiškino, kokias jis dedąs pastangas Vyriausybės pripažinimo atžvilgiu. Skatino kovot." Dr. Greffe, lėktuvu atskridęs kartu su generolu Raštikiu į Kauną, reikalavo, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė išsiskirstytų, ar persikrikštytų, taip kad vietoj jos liktų pasitikėjimo tarybą į kurią būtinai turėtų įeiti Pranas Germantas. Kartu su voldemarininkais dalyvavo gestapo pareigūno Kurmio rengtose vaišėse kalbinti katalikiškąjį lietuviškąjį jaunimą bendrom jėgom kovoti prieš komunizmą.[6] Lietuvių nacionalistų partija nepriėmė jo į vadovus ir jisai nacionalsocialistų partijos nebeorganizavo.[1]
1941 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti. Generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas skyrė generalinius tarėjus. Pranas Germantas dėl palankumo kai kurioms nacionalsocializmo idėjoms paskirtas Švietimo vadybos generaliniu tarėju. Jis reikalavo mokyklose įvesti vokiečių kalbą nuo pirmo skyriaus, vietoj kad nuo penkto skyriaus. Sužinojęs iš vokiečių apie savo pavaldinio, Kūno kultūros rūmų direktoriaus Jono Vokietaičio sumanymą steigti patriotinį sportinį sąjūdį, jį išsikvietė, apibarė ir pagrasino pasiųsti į koncentracijos lagerį. Vokietaitis atšovė, jog tai tik patvirtintų visų nuomonę apie jį.[5]
Su laiku jisai pradėjo piktintis vokiečiais, kad nesilaiko savų pažadų, neatspaudė pažadėto kalendoriaus. Visuomenė ėmė abejoti Germanto ištikimybe Berlynui. Sklido gandai, jog Generalkomisaras ieško naujo švietimo tarėjo.[7]
Naudodamasis nacių palankumu, palaikydamas ryšius su J. Ambrazevičiumi, 1941 m. rudenį pasipriešino nacių kėslams uždaryti aukštąsias mokyklas, plėtė vidurinių mokyklų tinklą, rėmė kultūros įstaigas, visuomenės suaukotomis lėšomis (vad. Daktaro Germanto fondas) padėjo mokytojams, studentams, moksleiviams. Ne kartą gynė Lietuvos jaunimą nuo nacių kėslų panaudoti karo reikmėms. 1943 m. kovo 16 d. gestapo suimtas, kai kartu su dauguma generalinių tarėjų pasipriešino nacių sumanytai mobilizacijai į lietuvių SS legioną. Įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. SD valdininkas Heinz Gräfe teiravosi telegrama apie jį, tad lietuviai vylėsi, jog bus paleistas. Mokino kunigą Alfonsą Lipniūną teisingai žodžius kirčiuoti. Draugavo su Mečiu Mackevičiumi. Jam tvirtindavo:
Politika esanti reali kova. Priemonės turinčios būti tokios, kokias priešas vartoja. Prievartos nereikia bijoti. Diktatūra esanti vienintelė protinga valdymo sistema.[1]
Stovykloje mirė.[8]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvių rašomosios kalbos vadovėlis, 3 d., 1926 m., 1928 m., 1929 m.
- Lietuvių kalbos sintaksė, 1929 m.
- Laikraštinės kalbos trūkumai, 1932 m.
- Tautos vado tėviškėj, 1935 m.
- Pranas Meškauskas: Volksbräuche im litauischen Familienleben: (Niederkunft, Taufe, Hochzeit und Begräbnis der preußischen Litauer), Lituania, Tilsit 1936 m., DNB: 570574773, OCLC: 918030905 (Dissertation Uni Leizig 1936 m.).
- Komunizmas – žmonijos nelaimė, 1937 m.
- Pasaulio politikos posūkis, 1938 m.
- Antano Smetonos didžiosios mintys, vienas pagrindinių autorių ir sudarytojų, 2 d. 1935–1937 m.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ignas Malėnas. Švietimo tarėjas dr. Pranas Germantas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 „Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys Dievų miške. Ps.214“. Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 16 d..
- ↑ 2,0 2,1 „Tuo metu (1940–1945 m.) jį vadino Germantu“. Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 1 d..[neveikianti nuoroda]
- ↑ Truska, Liudas (2005). „Žydai Lietuvos Respublikoje 1927-1940m.“. Lietuviai ir Žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Lietuvos Pedagogikos Universiteto leidykla. p. 147.
- ↑ 4,0 4,1 „Stasys Raštikis. Sukilimas Lietuvos suverunumui atstatyti“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 8 d..
- ↑ 5,0 5,1 Vokietaitis, Algirdas (1983). Laisvės besiekiant. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos vadovybė išeivijoje.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Škirpa, Kazys (1973). „Gestapo kliudymai“. Sukilimas. Franciscan Fathers Press. pp. 224–231.
- ↑ 7,0 7,1 „Ignas Malėnas. Švietimo tarėjas dr. Pranas Germantas“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 8 d..
- ↑ Stanislovas Buchaveckas. Pranas Germantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 605 psl.