Pouhatanai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Renape
Powhatan john smith map.jpg
Gyventojų skaičius 3–3,5 tūkst.
Populiacija šalyse Jungtinės Amerikos Valstijos Jungtinės Valstijos (Virdžinija)
Kalba (-os) anglų, seniau pouhatanų
Religijos krikščionybė
Giminingos etninės grupės nantikokai, pamlikai
Commons-logo.svg Vikiteka: RenapeVikiteka

Pouhatanai (Powhatan) – indėnų genčių konfederacija, XVII a. apėmusi apie 30 genčių dabartinės Virdžinijos valstijos rytuose. Kalbėjo pouhatanų kalba, priklausančia algonkinų kalbų grupei. Šiuo metu jų likučiai gyvena Virdžinijoje ir naudoja tik anglų kalbą.

Save vadino Renape, kas reiškė tiesiog „Žmonės“. Angliškas jų konfederacijos pavadinimas kilo iš valdovo titulo mamanatowick, kurį britai pavertė į Chief Powhatan. Dar juos vadino Virdžinijos algonkinais.

Teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės rytų miškų indėnų konfederacija:
Tsenacommacah
Šalis: rytų JAV (Virdžinija)
Tautos: pouhatanai
Miestai: Verovokomokas
Virginia-Algonkin.png

Tradicinė pouhatanų teritorija vadinosi Tsenacommacah, kas reiškė „Tankiai gyvenama žemė“. Ji apėmė maždaug 20 tūkst. km2 teritoriją Virdžinijos pakrantės lygumoje. Tai yra dabartinės Virdžinijos valstijos rytinė dalis, įskaitant Delmarvos pusiasalį. Jos geografinės ribos buvo Potomako upė šiaurėje, už kurios gyveno konojai ir Džeimso upė pietuose, už kurios buvo pamlikų žemės. Vakaruose Tsenacommacah riba buvo Pidmonto plynaukštė ir greičiausiai sijų kalba kalbančių tutelų teritorija. Šios teritorijos viduryje gyvenę čikahominiai (Chickahominy) į konfederaciją neįėjo.

Konfederacijai priklausiusios gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pouhatanų konfederaciją sudarė apie 30 skirtingų genčių. Svarbiausios jų buvo: akaumakiai (Accawmacke), apomatokai (Appomattoc), nansemondai (Nansemond), veanokai (Weanoc), pouhitai (Powhites), pamunkiai (Pamunkey), mataponiai (Mattaponi), čikahominiai (Chickahominy), rapahanokai (Rappahannock), kiskiakai (Kiskiack), vikokomikai (Wiccocomico), patavomekai (Patawomeck), moratikai (Morattico), nanzatikai (Nanzatico), sakakavonai (Sekakawon), onavmanientai (Onawmanient) ir kt.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pouhatanų konfederacija ėmė kurtis iš smulkių vietinių genčių XVI–XVII a. sandūroje, ir jos kūrėjas buvo pouhitų genties vadas vardu Wahunsunacawh. Pradėjęs kurti savo valstybę nuo 6 pirminių genčių, jis sugebėjo apjungti apie 30 genčių. Visas jas valdė vadai, tituluojami weroance, ar vadės, tituluojamos weroansqua. Pats Wahunsunacawh titulavosi mamanatowick ir valdė iš gyvenvietės Werowocomoco. Jam duoklę mokėjo ir akaumakiai, kurie gyveno Delmarvos pusiasalyje ir nuo likusių grupių buvo atskirti vandens. Tai buvo klestintis ir tankiai gyvenamas kraštas, kuriame priskaičiuojama apie 15 tūkst. gyventojų.

1607 m., dar valdant pirmajam konfederacijos vadui, į kraštą atvyko britai, kurie čia įkūrė savo pirmąją koloniją Šiaurės Amerikoje – Džeimstauno gyvenvietę, kuri tapo Virdžinijos kolonijos pradžia. Tyrinėdami kraštą Džeimso upe, jie susitiko pouhitų vadą. Iš šio laikotarpio pasakojama istorija apie vado dukterį Pokahontą, kuri apgynė britų kapitoną John Smith nuo mirties bausmės, tačiau šios istorijos realumu dabar yra abejojama.

Britai siekė palaikyti gerus santykius su indėnais, tam kad jų maža kolonija išliktų. Susitikę su valdovu, jie pasiūlė jam vainikuotis, kad galėtų traktuoti jį kaip Anglijos vasalą. Kartu britai nesėkmingai bandė skverbtis į krašto gilumą, kur susidūrė su nuožmiu pouhatanų pasipriešinimu. 1610 m. prasidėjo Anglų-pouhatanų karai. 1614 m. mirus Vakunsunahaukui, jo valdžią paveldėjo jo brolis Opitchapam, o 1618 m. – kitas brolis Opechancanough. Jis buvo nužudytas.

1646 m. britai laimėjo karus su pouhatanais ir privertė juos pasirašyti sutartį, kuria gavo dideles žemes jų teritorijose. Šios žemės padalino konfederaciją į dvi dalis, kas galiausiai reiškė, jog ją valdyti buvo nebeįmanoma. Pietinės konfederacijos gentys į pietus nuo Džeimso upės, nensemondai, vejanokai ir apotamokai bėgdami nuo britų grėsmės migravo į pietus. Šiaurėje likę gentys patyrė tolimesnę britų invaziją: jie buvo suvaromi į ribotas teritorijas, kurios tapo dabartinių rezervatų pirmtakais. 1665 m. kolonijinė valdžia pati ėmė skirti pouhatanų vadus, o 1684 m. jų konfederacija nustojo egzistuoti.

Šiuo metu priskaičiuojama 3–3,5 tūkst. indėnų, kurie laiko save pouhatanų konfederacijos palikuonimis. Jie organizuojasi į 9 bendruomenes, kurių 8 gyvena Virdžinijoje, o viena (Pouhatanai renapiai) – Naujajame Džersyje. Dvi iš bendruomenių turi savo rezervatus.