Popovo dvaras

47°26′45″š. pl. 35°16′30″r. ilg. / 47.445833°š. pl. 35.275°r. ilg. / 47.445833; 35.275

Popovo dvaras
Buvusios arklidės (lauko siena)
Vieta	Vasylivka, Ukraina
Įkurtas	1884 m.
Rūmų stilius	Neogotika
Bajorų giminės	Popovai
Pastatų būklė	Muziejus-draustinis
Savininkas	Ukrainos valstybė

Popovo dvaras (ukr. Садиба Поповa), taip pat Vasylivkos dvaras – dvaras, dar vadinamas pilimi, esantis Ukrainoje, Zaporožės srityje, priklausęs dvarininkų Popovų giminei. Šalia išaugęs Vasylivkos miestas savo vardą paveldėjo iš dvaro. Išlikusioje statinių komplekso dalyje įsikūręs Istorijos ir architektūros muziejus-draustinis „Popovo dvaras“ (ukr. Василівський історико-архітектурний музей-заповідник «Садиба Попова»).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaras buvo pavadintas generolo Vasilijaus Popovo (1745-1822) garbei. Žemes būsimo Zaporožės miesto, praeityje Aleksandrovsko, prieigose imperatorė Jekaterina II padovanojo generolui Vasilijui Popovui. Jis tapo gyvenvietės, kuri vėliau pavadinta Vasylivka, įkūrėju. Anksčiau šiose vietose žiemodavo kazokai, buvo įsikūrę keli jų vienkiemiai. Valdant imperatoriui Pavelui I, generolas išėjo į atsargą ir išvyko į tuometę Tauridės guberniją įsirengti valdų. Žemės ūkio darbus tęsė sūnus Pavelas Popovas (1795-1839), Maskvos žemės ūkio draugijos narys. Jo pastangomis Vasylivkoje buvo įveista daug sodų ir vynuogynų. Didžiulio mūrinio pastato statybas XIX a. antroje pusėje finansavo Pavelo sūnus Vasilijus Popovas (1833-1894). Popovų šeimai ši valda priklausė iki 1917 m. Spalio revoliucijos.

Šimtmečio pradžioje Vasylivkoje buvo pradėta eksploatuoti elektrinė ir meteorologijos stotis, kuri buvo įtraukta į bendrą Rusijos meteorologijos tarnybos tinklą. Prieš revoliuciją rūmų valdytojas buvo garsios revoliucionierės teroristės Sofijos Perovskajos brolis Vasilijus Perovskis. Jis prisijungė prie rūmų meno kolekcijų pildymo, tačiau po ginčo su savininku 1915 m. išvyko iš Vasylivkos.^[1]

1918 m. sausį bolševikai išplėšė visas vertybes. 1920-aisiais, remiantis vietinių gyventojų liudijimu, pati pilis išliko daugmaž padorios būklės - niekas nelietė tinko lipdinių, marmurinių grindų ir kitų „mandrybių“. Reikėjo tik įdėti langus ir duris, kad pastatai būtų tinkami gyventi. 1925 m. čia apsilankė garsus rusų pedagogas Antonas Makarenka, ketindamas joje įkurti savo pedagoginę koloniją. Sužavėtas aštriadančių sienų kuorų, smailių stogų, pilį pavadino tikru stebuklu.^[1]

Po holodomoro vietos valdžia 1934 m. nusprendė pastatyti kultūros namus. Jų statyboms buvo panaudotos visos medinės Popovų rūmų konstrukcijos - pilis neteko ne tik grindų, bet ir stogo. Remiantis oficialia sovietmečio versija, rūmus sunaikino naciai: dalis pastato buvo išardyta gynybinių įtvirtinimų statybai. 1944–1945 m. likusi rūmų dalis buvo naudojama kelių ir karvidžių statybai. Gretimą parką vietos gyventojai iškirto dar prieš prasidedant karui.

1993 m. įsteigtas muziejus-draustinis. Jo kūrimo darbai pradėti 1989 m. Ekspozicija užima dvaro tarnybinio, vakarinio flygelio patalpas. Lankytojus priima etnografinė, Antrojo pasaulinio karo įvykių ekspozicijos, vietos menininkų paroda. Pristatomi su Popovo pilimi susiję eksponatai: nuotraukos, dokumentai, dvaro maketas-rekonstrukcija, pilies interjero puošybos elementai, keletas išsaugotų daiktų iš apartamentų.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nenustatytas projekto autorius, bet geičiausiai jų buvo keletas, tarp kurių minimas ir vietinis – Aleksandras Agejenka (Melitopolis). Pagal stilistinius bruožus dvaras priskirtinas architektui iš Sankt Peterburgo Nikolajui Benua. Neogotikinis dvaro kompleksas buvo statomas 20 metų (1864–1884), jis tapo didžiausiu tarp Rytų Ukrainos dvarų. Pastatai sumūryti iš raudonų plytų, išdegtų Popovų plytinėje Vasylivkoje.

Pastatų neogotikinis stilius derinamas su romanikos ir baroko elementais.^[2] Dvarininko rūmai buvo keturių aukštų, apsupti penkių bokštų, 42 x 45 m dydžio. Viso komplekso statybai naudotos vietinės medžiagos. Žemiau buvo požeminės patalpos, vyno rūsiai, pirtys. Viršuje - pokylių salė, veidrožių kambariai, meno galerija. Rūmuose, 4 aukšte, buvo įrengta observatorija su teleskopu, per kurį pažiūrėti turėjo galimybę tiek dvariškiai, tiek ir vietiniai valstiečiai. Netoli teleskopo stūksojo itališkos skulptūros.^[1]

Architektūriniame ansamblyje neišlikęs rūmų pastatas ir trys jo flygeliai. Tebestūkso mūrinis apžvalgos bokštas (vienintelis iš penkių). Sumūrytas išties meistriškai: siūlių tarpas tarp plytų išorėje – 4 mm, o smailiosiose arkose - tik 1 mm. Sovietmečiu jis buvo naudojamas kaip kiaulidė ar karvidė. Arklidės stilizuotos XV a. Šiaurės Italijos architektūros pavyzdžiu (Sforcų pilis ir kitos). 1932 m. šiame pastate buvo atidaryta pirmoji regiono vidurinė mokykla.

Dvaro teritoriją, išsidėsčiusią ant aukštos kalvos, anksčiau juosė į gynybinį pylimą panašus aptvėrimas.