Pontoporėja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Monoporeia affinis
Apsauga: 0(Ex) - Išnykusi/tikėtinai išnykusi rūšis
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Potipis: Vėžiagyviai
(Wikispecies-logo.svg Crustacea)
Klasė: Aukštesnieji vėžiagyviai
(Wikispecies-logo.svg Malacostraca)
Būrys: Šoniplaukos
(Wikispecies-logo.svg Amphipoda)
Šeima: Pontoporėjiniai
(Wikispecies-logo.svg Pontoporeiidae)
Gentis: Monoporeia
(Wikispecies-logo.svg Monoporeia)
Rūšis: Pontoporėja
(Wikispecies-logo.svg Monoporeia affinis)
Binomas
Monoporeia affinis
Gustaf Lindström, 1855

Pontoporėja (lot. Monoporeia affinis) yra maža, gelsva dugninė šoniplauka, gyvenanti Baltijos, Šiaurės jūrose bei šiaurės šalių ežeruose.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pontoporėja užauga iki 8 mm. Visiškai užaugusi turi dvi poras antenų ir vieną porą juodų akių. Pontoporėja labai panaši į kitas dugnines šoniplaukas, Pontoporeia femorata.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pontoporėja yra vienas iš Baltijos ledyno reliktų. Iš pradžių buvo gėlavandenė rūšis. Egzistuoja ir ežerinių rūšių. Myoxocephalus quadricor mažina deguonies kiekį Baltijos jūroje, ypač Suomijos įlankoje. Dėl šios priežasties pontoporėjų populiacija mažėja, nes jų kiaušinėliai yra labai jautrūs deguonies trūkumui. Dėl to pontoporėja yra laikoma kaip natūralus indikatorius deguonies kiekiui vandens telkiniuose nustatyti.

Gyvavimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po poravimosi rudenį ir žiemos miego, pontoporėjų patelės pagimdo apie 20-30 jauniklių. Šis procesas vyksta tik kartą per 2-4 gyvavimo metus.

Populiacija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūšis 1989 m. įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.[1] Aptikta tiktai Dusios (Lazdijų raj.) ir Ilgo (Vilniaus raj.) ežeruose. Populiacijos gausumas netirtas, pagauti pavieniai vėžiagyviai. Dėl ežerų eutrofikacijos, vandenų taršos gali būti ir išnykusi.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, Lututė, 2007, 31 p. ISBN 978-9955-692-71-3

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]