Pontoninis tiltas Vilniuje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pontoninis pėsčiųjų tiltas
Pontoninis tiltas. Vilnius, 1950 m.jpg

Pontoninis pėsčiųjų tiltas
54°41′21″N 25°17′15″E / 54.68917°N 25.28750°E / 54.68917; 25.28750 (Pontoninis tiltas Vilniuje)Koordinatės: 54°41′21″N 25°17′15″E / 54.68917°N 25.28750°E / 54.68917; 25.28750 (Pontoninis tiltas Vilniuje)
Informacija
Vieta Vilnius, prie Sporto rūmų
Kerta Nerį
Ilgis ~65 m
Plotis 4–6 m
Aukštis ~2 m
Pastatytas iki 1975 m.
Medžiagos pontonai
Konstrukcija pontoninis tiltas

Pontoninis tiltas Vilniuje – sezoninis pėstiesiems skirtas pontoninis tiltas per Nerį, kuris buvo sovietmečiu pastatomas šalia dabartinio Mindaugo tilto vietos, netoli veikusios pramoginių laivų prieplaukos – apie 50 m atstumu į Žaliojo tilto pusę. Ties ta vieta Žirmūnų kranto šlaite įrengti betoniniai laiptai. Pavasarį tiltas buvo kariškių greitai įrengiamas iš atskirų, tarpusavyje sujungtų pontonų, atėjus žiemai – išardomas. Statinio ilgis sudarė apie 65 m, plotis buvo 4–6 m, aukštis virš vandens – apie 2 m. Be šio tilto, panašus buvo pastatomas per Nerį į Vingio parką.

1975 m. balandžio 13 d. įvykus Lietuvą sukrėtusiai tilto griūčiai, pareikalavusiai žmonių aukų, jis buvo galutinai išmontuotas. Ilgam laikui žmonės neteko patogaus susisiekimo tarp Žirmūnų ir senamiesčio. Nuo to laiko Vilniuje ilgai nebebuvo eksploatuojami pontoniniai tiltai.

• Nuotraukoje (fot. Eugenijus Šiško): pontoniniu tiltu 1950 m. liepos 22 d. žiūrovai eina į Respublikinę dainų šventę „Žalgirio“ stadione.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Be įprastos valčių perkėlos, 19601965 m. minėtoje vietoje veikdavo paprasčiausi bemotoriai keleiviniai keltai: jų konstrukciją sudarė dvi valtys – plūdrieji korpusai, sujungti platforma keleiviams, kurių galėjo tilpti apie 20. Keltas [1] [2] buvo prikabintas prie lyno, permesto per upę, ir galėjo plaukti varomas srovės, kurią didžiuliu vairu reikiamu kampu sumaniai nukreipdavo keltininkas. Patogiam patekimui į keltą abiejų krantų šlaituose buvo įtaisyti nusileidimo laiptai, suoliukai žmonėms palaukti.

Miestas plėtėsi, augo Žirmūnų mikrorajono gyvenamasis kvartalas, be to, šioje pusėje buvo pastatyti dideli pramogų objektai, kuriuose vykdavo sporto varžybos, koncertai, Respublikinės dainų šventėsŽalgirio stadionas (1950 m.), Sporto rūmai (1971 m.). Nebeužteko vien atokiau stovėjusio Žaliojo tilto, anksčiau vadinto Dzeržinskio tiltu, patenkinti žmonių kėlimosi per upę poreikių. Pontoninis tiltas buvo nebloga alternatyva dideliems žmonių srautams po renginių greičiau ir tiesiau patekti iš Žirmūnų per upę į senamiestį, visuomeninio transporto stoteles ar Kosciuškos g. (prie karinės komendantūros), einant per šį tiltą link Katedros aikštės.

Pontoninio tilto avarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 m. pavasarį, eilinį sykį, buvo nutiestas pontoninis tiltas. Nors buvo numatyta sumontuoti statinį balandžio 7–11 dienomis, tačiau darbai vyko vangiai dėl užsitęsusio pavasarinio potvynio ir didelės tėkmės. Lemtingą balandžio 13 dieną dar nebuvo baigti sutvirtinimo darbai. Tą sekmadienio vakarą 20 val. pilnuose Sporto rūmuose (iki 5 000 žm.) prasidėjo populiaraus vengrų estradinio ansamblio „Sirijus“ (Syrius) koncertas, skirtas Vengrijos išvadavimo iš fašistinio jungo 30-mečiui pagal Vengrijos kutūros dienų TSRS programą. Tai buvo pirmasis iš trijų grupės pasirodymų, anonsuotų vietinėje spaudoje [3] – balandžio 13, 14 ir 15 d. Užsienio atlikėjų koncertai sovietinėje Lietuvoje nebuvo dažni, todėl į šį koncertą rinkosi ne tik vilniečiai, bet ir atvažiavo žmonių iš visos Lietuvos. Apie 22.30 val. pasibaigus renginiui, žmonės plūstelėjo lauk. Dalis jų pajudėjo Žvejų gatve link naujosios Centrinės universalinės parduotuvės (vadintos „univermagu“), Žirmūnų ar Kalvarijų turgaus link. Daugeliui koncerto žiūrovų buvo arčiau eiti link Katedros per pontoninį tiltą, nei per toliau esantį Žaliąjį tiltą. Kadangi nebaigtas tiltas nebuvo tinkamai užtvertas, žmonės pradėjo lipti ant jo, iš pradžių po vieną, po kelis, iš paskos pradėjo eiti daugiau, numėtę aptvarus ir užrašus. Kai per tiltą pradėjo eiti minia, nesutvirtintas tiltas neišlaikė ant jo vienu metu buvusių 250–350 žmonių svorio, todėl atsilaisvino nuo vieno kranto. Nutrūko kraštinių pontonų tvirtinimo lynai, kurie neatitiko tokio tilto eksploatavimo reikalavimų, nes buvo naudojami tik montavimo darbų metu. Atitrūkusią tilto atkarpą srovė pradėjo sukti apie užtvirtintą galą. Atskirus pabirusius pontonus ėmė blaškyti srovė. Pontonai ėmė skęsti, nes jie pro neuždarytus denių liukus užsipildė vandeniu. Žmonės slydo ir krito į ledinį vandenį, apimti panikos ir visiškoje tamsoje gelbėjosi kaip išmanydami. Tragedijos vietoje patvinusioje upėje vandens gylis siekė 4–4,5 m.

Gelbėjimo operacijoje, kuri prasidėjo jau gerokai po įvykių, be medicinos pagalbos ir kitų tarnybų, valdžios atstovų, dalyvavo ir TSRS VRM kariškiai iš netoli buvusių kareivinių. Ligoninėse po šio įvykio buvo daug plaučių uždegimą gavusių ar kitaip nukentėjusių žmonių.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlų ankstyvo pavasario vakarą daugelis žmonių buvo apsirengę šiltesniais ir sunkiais drabužiais. Daugumai jų pavyko išsigelbėti, vandenyje įsikibus į plaukiančias pabirusio tilto konstrukcijos dalis (lentas, skydus). Kitą dieną buvo kreiptasi dėl 4 asmenų, negrįžusių po koncerto į namus. Nepaisant gelbėjimo operacijoje dalyvavusių gausių pajėgų, paskutinių aukų kūnai buvo rasti po kelių savaičių – gegužės 5 ir 6 d.

Valdžios reakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tilto avarija įvyko prabėgus vos kelioms dienoms po didelės Žaslių geležinkelio katastrofos (balandžio 4 d.), todėl ir šiuo atveju LTSR oficialūs pareigūnai bei cenzūruojama žiniasklaida neskubėjo pranešti apie įvykusį tragišką įvykį arba menkino patirtos nelaimės mastą. Yra žinoma, kad keli piliečiai, matydami vietos valdžios neveiklumą, parašė laišką su pagalbos prašymu į tuomet populiarų TSRS laikraštį „Literaturnaja gazeta“, kuriame pasirodydavo tuometinės ideologijos normas peržengiančios publikacijos. Nors jame apie tai ir nebuvo rašoma, bet laiškas buvo perduotas į TSRS prokuratūrą, ir tai turėjo įtakos nukentėjusių žmonių nuostoliams pripažinti ir atlyginti.

Baudžiamoji byla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija pripažino kaltais ir nubaudė laisvės atėmimu: statybos darbų vykdytoją – trejiems metams, vyriausiąjį inžinierių – dvejiems metams. Oficialiai pripažinta žuvusiais – 4, nukentėjusiais – 31 pilietis. Teismo nuosprendyje rašoma, jog 1975 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas išmokėjo 1963 rublius žmonėms, patyrusiems materialinių nuostolių.[4]

Paminėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusio pontoninio tilto griūties vieta ar jos aukų paminėjimas kokia nors forma nėra pažymėti. Atskirų entuziastų dėka vyksta archyvinės medžiagos rinkimas, diskusijos internetiniuose forumuose (I. Liutkevičienės projektas „Pontoninis tiltas“ [5] ir pan.).

Artimiausi tiltai per Nerį (iki 1975 m.)
prieš srovę: Pontoninis tiltas Vilniuje pasroviui:
Žirmūnų tiltas Žaliasis tiltas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Б.Ю. Акстинас. „Знакомьтесь: Литва“. Вильнюс, „Минтис“, 1975

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]