Polocko mūšis (1633)
| Polocko mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Smolensko karas – ATR–Rusijos karas (1632–1634) | |||||||||
 Polocko vaizdas XVI a. pabaigoje. Stepono Batoro kartografo Stanislavo Pacholovieckio piešinys | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
| Rusijos carystė |  Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
| ||||||||
| Vadai | |||||||||
| Grigorijos Radeckis Piotras Lukomskis Semionas Miakininas Nikita Sumorokovas |
 Janas Lisovskis
| ||||||||
Polocko mūšis (rus. Штурм Полоцка) – 1633 m. birželio 3 d. įvykęs Rusijos carystės karinių pajėgų išpuolis prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Polocko miestą – vienas iš 1632–1634 m. ATR–Rusijos karo (Smolensko karo) epizodų. Nedidelis rusų karinis dalinys, sudarytas iš bajorų, šaulių ir kazokų dalinių, dislokuotų Didžiosiose Lukose ir neseniai užimtame Nevelyje, vykdydama „mažąjį karą“, surengė plėšikavimo reidą į Polocką.
Operacijos eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priešakinis rusų dalinys, vadovaujamas prie rusų prisijungusio neveliečio Grigorijaus Radeckio, 1633 m. birželio 3 d. nepastebėtas pasiekė Polocko tvirtovės medinę sieną ir išsprogdino joje plyšį. Į pralaužą įsiveržė penkiasdešimties šaulių būrys. Nužudę sargybinius, įsibrovėliai atidarė vartus pagrindinėms caro pajėgoms. Mūšio dalyvių teigimu:
„Didžiąją tvirtovę birželio 3 dieną paėmė ir sudegino, sušaudė tiek lenkų, tiek lietuvių žmones, paėmė kalinius… Tvirtovę, jos kiemus, parduotuves, svečių kiemus ir už Polotos esančius rajonus sudegino ir sunaikino be likučio, daug lietuvių žmonių paskendo Dvinos (Dauguvos) upėje, o kiti pabėgo į mažąjį miestą ir užsirakino jame.“[1]
Maskvos kariuomenė įsiveržė į miestą dėka neveliečio burmistro Grigorijaus Radeckio, kuris, kaip nevlietis, mokėjo baltarusių kalbą (paties Radeckio naudotas terminas – „lietuvių“), ir, kalbėdamas šia kalba, apgavo sargybinius, kurie, matyt, palaikė jį „savu“, po ko jis nužudė sargybinius ir atidarė vartus.[2]
Šios sėkmės įkvėpti rusų kariai bandė šturmuoti ir Aukštutinę tvirtovę, tačiau ginkluotų jos gynėjų šūviai padarė žymią žalą negausiems užpuolikams. Nepaisant to, Polocko vaivados pavaduotojas Janas Lisovskis pranešė, kad „aukštutinė tvirtovė vos išsilaikė“.[3] Savo ruožtu lietuvių kontrataka buvo atremta, jie nustumti atgal į tvirtovę.[4]
Blokavę LDK pajėgas tvirtovėje, rusų daliniai nusiaubė ir sudegino Polocko apylinkes, nužudė arba paėmė į nelaisvę, pasak Lisovskio, „liantvaitą, burmistrą ir daug gerų kolegų“. Dalimi turtingo grobio tapo ir lietuvių artilerija.
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po trijų dienų miesto deginimo ir apylinkių siaubimo rusai su į nelaisvę paimtais žmonėmis ir vėliavomis grįžo į Didžiuosius Lukus. Polocko žygio herojus Grigorijus Radeckis Maskvoje buvo apdovanotas 40 sabalų kailių, sidabriniu samteliu ir 10 aršinų kamkos (damasto).
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Малов А. В. Начальный период Смоленской войны на направлении Луки Великие — Невель — Полоцк (до 3 июня 1633 г.) // Памяти Лукичева. Сборник статей по истории и источниковедению. М., 2006. p. 124–172.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ РГАДА. Ф 210. Разряд. Столбцы Новгородского стола. Н-р 25. Л. 110–120.
- ↑ Малов А.В. Начальный период Смоленской войны на направлении Великие Луки – Невель – Полоцк (о З июня 1633 г.); РГАДА. Ф. 210. Разрядные Столбцы Новгородского стола. № 25. Л. 158.
- ↑ Акты, относящиеся к истории Южной и Западной России. Т. II. СПб., 1865. Н-р. 55; Русско-белорусские связи: Сб. документов (1570–1677). Минск, 1963. С. 116.
- ↑ РГАДА. Ф 210. Разряд. Столбцы Московского стола. Н-р 163. Л. 107.