Politiniai žaidimai organizacijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Politiniai žaidimai organizacijoje – neoficiali, neformali organizacijos narių veikla, kuria siekiama to, kas, jų nuomone, svarbu, būdais, kurie nėra įteisinti formalios valdžios, organizacijos ideologijos ar kompetencijos.[1][2]

Henris Mintsbergas išskiria kelias pagrindines priežastis, dėl kurių žaidžiami politiniai žaidimai:[2]

  1. Tikslų iškraipymai
  2. Suboptimizacija
  3. Tikslų ir priemonių supainiojimas
  4. Grupinis spaudimas
  5. Tiesioginiai ryšiai su organizacijos išore
  6. Organizacijos narių poreikiai

Tikslų iškraipymai pasireiškia dėl to, kad organizacijos tikslai išreiškiami kiekybiškai, bet netiksliai ar nepilnai, yra nepastovūs, dėl jų nesutariama.[2]

Suboptimizacija pasireiškia, kai organizacijos dalis susitelkia į jai priskirtų tikslų vykdymą, ignoruodama tikslus, priskirtus kitoms dalims.[2]

Tikslų ir priemonių supainiojimas pasireiškia, kai organizacijos nariams naudinga susitelkti į dalinius jiems priskirtus tikslus, ignoruojant kitus tikslus.[2]

Grupinis spaudimas pasireiškia, kai įvairios grupės organizacijoje naudoja socialinį spaudimą, siekdamos savo tikslų.[2]

Tiesioginiai ryšiai su organizacijos išore pasireiškia, kai organizacijos nariai naudojasi savo padėtimi organizacijoje, siekdami organizacijos išorėje esančių asmenų ar grupių tikslų.[2] Pavyzdžiui, pardavimų skyrius gali imti atstovauti organizacijoje pirkėjų interesams.[2]

Henris Mintsbergas išskiria kelias pagrindines priemones, kuriomis gaunama galia žaisti politinius žaidimus:[2]

  1. Politinė valia bei sugebėjimai
  2. Priėjimas prie svarbios informacijos, galimybė prie jos prileisti ar neprileisti kitų
  3. Galimybė prieiti prie įtakingų asmenų
  4. Galimybė pasinaudoti formalia valdžia, organizacijos ideologija, ar kompetencija

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Henry Mintzberg, „Power In and Around Organizations“, Prentice Hall, 1983, 112-118 psl. [1]
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Henry Mintzberg, „Power In and Around Organizations“, Prentice Hall, 1983, 171-217 psl. [2]