Poliarinė orbita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Poliarinės orbitos animacija

Poliarinė orbita – tokia orbita, kurioje esantis dirbtinis palydovas kiekvienu apsisukimu praskrieja virš arba netoli abiejų astronominio objekto ašigalių. Tokios orbitos plokštumos posvyris pusiaujo atžvilgiu lygus arba artimas 90°. Išskyrus specifinius poliarinės geosinchroninės orbitos atvejus, poliarinėje orbitoje judantis palydovas virš pusiaujo praskrieja kaskart ties skirtinga ilguma.

Poliarinės orbitos dažnai naudojamos palydovams, renkantiems duomenis kartografijai, Žemės stebėjimo palydovams, žvalgybos palydovams, taip pat kai kuriems orų palydovams. Poliarinės orbitos trūkumas, kad nei vienas planetos regionas negali būti stebimas nuolatos.

Dažnai poliariniai palydovai būna ir „su saule sinchroninėse“ (sun – synchronous) orbitose, t. y. kur palydovas virš bet kurio Žemės paviršiaus taško kaskart praskrieja tuo pačiu saulės laiku. Tokia orbita įgalina stebėti objekto pokyčius per laiko tarpą. Tokiam efektui pasiekti, orbita turi būti kiek įmanoma trumpesnė (žemesnė), tačiau kelių šimtų kilometrų aukščio orbitos santykinai greitai sunyksta dėl atmosferos traukos. Paprastai naudojamas orbitos aukštis apie 1000 km, orbitinis periodas apie 100 minučių, nuokrypis nuo ašigalių apie 8°[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]