Podolės kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Podolės kunigaikštis)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Подільське князівство
Podolės kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė (su petrūkiais)
Blank.png
1363 – 1434 Alex K Kingdom of Poland-flag.svg

Herbas of

Herbas

Sostinė Podolės Kamenecas
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Podolės kunigaikščiai
 1363-1374 (pirmasis) Jurijus Karijotaitis
 1430-1399 (paskutinis) Švitrigaila
Era Viduramžiai
 - Suformuota LDK 1363 m., 1363
 - Paversta vaivadija 1434 m.

Podolės kunigaikštystė (ukr. Подільське князівство) – LDK dalinė kunigaikštystė, su pertrūkiais gyvavusi XIVXV amžiais Podolės istorinio regiono vakarinėje dalyje, dabartinės Ukrainos Chmelnyckio ir Vinycios srityse.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Podolės teritoriją nuo X a. valdė Kijevo Rusia, o nuo XII a. Haličo kunigaikštystė. Vykstant Haličo-Voluinės karams, regione įsitvirtino vyresnieji Naugarduko kunigaikščio Karijoto (Gedimino sūnaus) sūnūs. Jų pradėta giminė vadinama Karijotaičiai. Jie ėmė valdyti Podolę, nors tuo metu kunigaikštystė dar buvo nesuformuota.

1362 m. keturi broliai padėjo Algirdui mūšyje prie Mėlynųjų vandenų. Už tai 1363 m. Algirdas jų valdose oficialiai suformavo kunigaikštystę, kurią atidavė jiems valdyti. Broliai valdė kartu, nors ir rezidavo atskiruose miestuose. Podolės Kamenece rezidavo Jurijus Karijotaitis, Smotriče – Konstantinas. Aleksandras, tuo metu valdęs Voluinės Vladimirą Lenkijoje, grįžo į Podolę tik 1371 m. Teodoras tuo metu buvo Vengrijoje.

Karijotaičiai priėmė iš Lenkijos katalikų tikėjimą ir išplatino jį vietos rusėnų tarpe. Čia pasirodė dominikonai ir įkurta Podolės Kameneco vyskupija, tapusi pietryčiausiu katalikų farpostu. Kunigaikštystės sostinei suteiktos Magdeburgo teisės, prasidėjo pilių ir bažnyčių statyba.

1377 m. tuometinis Lenkijos ir Vengrijos karalius Liudvikas Didysis surengė labai sėkmingus žygius į Haličą. Broliai Karijotaičiai ryžosi pasiūlyti savo ištikimybės priesaiką jam, taip atsiskirdami nuo LDK. Vėliau jie labai aktyviai rėmė Jogailos sąjungą su Jadvyga, tačiau po Krėvos sutarties 1386 m. atsisakė prisiekti Jogailai ištikimybę.

Paskutinis iš brolių Karijotaičių, Teodoras, perėmė sostą broliui Konstantinui pabėgus į Vengriją. Jis sudarė sąjungą prieš Vytautą kartu su kitų kunigaikštysčių valdovais – Vladimiru (Kijevas), Kaributu (Seversko Naugardas), Švitrigaila (Vitebsko) ir Romanu (Moldavija). 1392 m. Vytautas baigė su jais karą, pasirašydamas Astravos sutartį, o 1393 m. užėmė Podolę ir išvarė iš ten Karijotaičius.

Tais metais Podolės kunigaikštystė de facto tapo LDK vietininkija. Vytautas čia pasodino savo vietininką, Lenkijos bajorą Spitko. Tačiau šis nepalaikė gerų santykių su Jogaila, kaip iš jo tikėjosi Lenkija. 1399 m. Spitko žuvus prie Vorsklos, Jogaila panaikino kunigaikštystę, ir perdavė jos teritorijas valdyti lenkų vietininkams. Po Žalgirio mūšio 1411 m. teritorijos vėl atiduotos LDK.

1430 m. LDK didysis kunigaikštis Švitrigaila atkūrė kunigaikštystę, kurios kunigaikščiu skelbėsi jis pats. Jam netekus sosto, Podolė perėjo Lenkijos karūnai. Čia suformuota Podolės vaivadija.

Kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]