Pociškės pušis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°51′12″š. pl. 23°02′57″r. ilg. / 55.85339°š. pl. 23.04912°r. ilg. / 55.85339; 23.04912

Kurtuvenu regioninis parkas.png
Pociškės pušis

Pociškės pušis – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, išskirtinių matmenų ir išvaizdos pušis, auganti Šiaulių rajone, Pociškės kaime (Bubių sen.). Pasiekiama iš kelio  215  BubiaiRamučiai  ties Kurtuvėnais pro Ventos–Dubysos kanalą pasukus į šiaurę ir pavažiavus apie 2 km. Kelyje stovi rodyklės. Objektas patogus lankymui (4 m nuo kelio), yra turistinėje trasoje pakeliui į Girnikų kalną.

Medis paskelbtas saugomu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-352.

Pušis auga Antanui Stankevičiui priklausančioje žemės valdoje Kurtuvėnų regioniniame parke, žemės ūkio zonoje, patenka į sanitarinę kelio apsaugos juostą. Pušis vieniša auga atvirame lauke, todėl ji neaukšta, plačiai išsišakojusi į šalis, apatinės šakos nukarusios, pasiekiamos nuo žemės. Atviroje vietoje kenčia nuo vėjų. Kamienas trumpas, gumbuotas. Į rytų pusę nuo kamieno toli atsišakojusi labai stora galinga šaka. Kelio pusėje 2 m aukštyje matosi įtaisyta koplytėlė. Yra pasakojamos legendos, susijusios su šia pušimi.

Medis gyvybingas, derantis. 4-6 m aukštyje ant kamieno yra kelios nulūžusios ir nupuvusios šakos, kurių vietoje vėliau gali atsiverti drevės. Šiaurinėje medžio pusėje ties kamieno pamatu yra 60 cm ilgio ir 10 cm pločio plyšys (be žievės), kuriame matosi mediena. Plyšyje gyvena kertinių miško buveinių skruzdėlių rūšis – juodoji medžių skruzdėlė (Lasius fuliginosus).

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojimų apie seną pušį, skyrusią Girnikų ir Pociškės kaimus, yra ne vienas. Juos žmonės kūrė, negalėdami rasti paaiškinimo, kodėl ši pušis visai nepanaši į kitus savo rūšies medžius – neaukšta, stora ir plačiai išsišakojusi. Išvaizdos skirtumai atsirado todėl, kad Pociškės pušis išaugusi atviroje vietovėje, kur niekas neužstoja saulės. Miške medžiams tenka varžytis dėl šviesos bei žemės, todėl pušys ten būna aukštos ir plonos.

Pasakojama, kad kartą pavakary eidama namo, moteriškė ant pačios storiausios bei labiausiai išsiraičiusios pušies šakos, pamatė betupintį ir baisiai kniaukiantį juodą katiną raudonomis akimis. Norėdama nuginti, šūktelėjo: Škac šalin, bjaurybe! O tas, kad pradės rėkti: Aš ne katinas, ne katinas! Teko pačiai nuo tokios velniavos bėgti…

Kitąsyk žmogus sekmadienio pavakarę grįždams po mišių iš Kurtuvėnų prie pušies sutiko du nepažįstamus juodai apsirengusius ponaičius. Nusistebėjęs, iš kur anie bus atsiradę, pasiteiravo, kur traukia. Ponaičiai atsakę, jog į klebono laidotuves. Gūžtelėjęs pečiais (juk ką tik kleboną gyvą matė), žmogus parėjo namo, o kitądien sužinojo, kad naktį klebonas mirė. Žmogelis nusprendė, kad sutiktieji buvo velniai, ėję pasiimti klebono sielos.

Duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Medžio rūšis – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.)
  • Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 3,30 m
  • Kamieno skersmuo 1,3 m aukštyje – 1,02 m
  • Medžio aukštis – 15,00 m
  • Aukštis iki lajos – 4 m
  • Lajos plotis – 7 x 3 m
  • Lajos projekcinis padengimas – 80 m²
  • Amžius – apie 200 metų

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]