Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Kitos reikšmės – Sąrašas:Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios.

55°54′49″š. pl. 21°50′19″r. ilg. / 55.9137°š. pl. 21.8386°r. ilg. / 55.9137; 21.8386

Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Plungės
Savivaldybė	Plungės rajonas
Gyvenvietė	Plungė
Adresas	Vytauto g. 34
Statybinė medžiaga	plytų mūras
Pastatyta (įrengta)	1933 m.
Stilius	neoromanika

Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Plungėje, Babrungo (Minijos dešiniojo intako) kairiajame krante. Viena didžiausių Lietuvos bažnyčių, architektūros paminklas (unik. kodas 28060).^[1]

Parapijoje yra Stanelių šv. Kazimiero koplyčia, Plungės Visų Šventųjų koplyčia, Plungės Lurdas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1570 m. paskirta fundacija Plungės bažnyčios statybai. 1590 m. bažnyčia atiteko evangelikams reformatams. 1617 m. pastatyta katalikų bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla. Be jurisdikos miestelyje, bažnyčiai dovanotas Kapsūdžių kaimas (47 valakai).

1797-1934 m. medinė bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1797 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jos statyba rūpinosi parapijos administratorius kunigas Adomas Paulauskas. Statybinių medžiagų skyrė Plungės dvaras. 1810 m. ją pašventino vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis į bažnyčią perkėlė stebuklingu laikytą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, iki tol stovėjusią prie kelio į Žarėnus. Bažnyčia buvo palyginti didelė ir toliau puošiama. Tuo rūpinosi parapijos klebonas Jurgis Kirvelis. Motiejus Valančius savo raštuose Plungės bažnyčią minėjo kaip gerai prižiūrėtą, išdažytą, aptvertą akmenine tvora.

Grafai Zubovai 1850 m. pastatė varpinę, turėjusią 3 varpus, iš kurių iki šiol išliko vienas. Jis pagamintas 1646 m., suskilo per 1812 m. gaisrą, todėl nebeskamba. Kitus du per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė vokiečių kareiviai.

1858 m. pastatyta kapinių koplyčia. Kunigas Apolinaras Kulakauskas Plungės bažnyčioje 1863 m. perskaitė sukilėlių atsišaukimą, už tai nubaustas 100 rub. ir iškeltas į Saločius.

Apie 137 metus išstovėjusi medinė bažnyčia nugriauta 1934 m., kai šalia jau stovėjo nauja bažnyčia.

Naujoji mūrinė bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujosios bažnyčios statyba pradėta rūpintis nuo 1899 m. Jai vieta buvo parinkta šalia 1797 m. pastatytos medinės bažnyčios ir mūrinės varpinės. Naujosios bažnyčios pamatus 1905 m. rugsėjo 5 d. pašventino vyskupas Mečislovas Paliulionis.

Pagal inžinieriaus Stepono Stulginskio projektą (perdarius pirminį Karlo Strandmano projektą) 1902–1933 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Iki 1915 m. sienos išmūrytos iki langų. Po to statyba tęsta tik nuo 1928 m. Ja rūpinosi klebonas (vėliau prelatas) Povilas Pukys. Naują bažnyčią 1933 m. rugsėjo 24 d. konsekravo vyskupas Justinas Staugaitis. Jos vidus buvo įrenginėjamas iki 1940 m.

Bažnyčios statyba užtruko, nes buvo varginga, sunki. Dvaro ir parapijiečių iš anksto paaukotomis lėšomis ir statybine medžiaga pasinaudojus, viskas sustojo: 1902 m. ankstyvos ligos pakirstas mirė fundatorius kunigaikštis M. Oginskis. Jo našlė Marija atsisakė toliau remti bažnyčios statybą, o 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Plungės krašto gyventojai buvo karo nuskurdinti. Parapija neįstengė finansuoti tokios didžiulės bažnyčios statybą. Tada ir pradėta keisti projektą, siaurinti jau anksčiau paruoštus pamatus. Teko atsisakyti įspūdingų ir puošnių bokštų, o tai sumenkino dabartinės bažnyčios išvaizdą. Be to, bldgėjo neremontuojamos senosios bažnyčios būklė. Klebonas Senkus jau graudindavo žmones, kad reikia pasiskubinti baigti naująją statyti, kol senoji nesugriuvo. Pašventinus naująją bažnyčią 1933 m., statyba dar nebuvo baigta – neįrengtas interjeras. Buvo ieškoma mecenatų. Interjero darbai užtruko iki 1940-ųjų.Tuomet buvo pagaminti 7 ąžuoliniai altoriai.

Iš 1934 m. nugriautos senosios bažnyčios ir kapucinų vienuolyno bažnyčios perkelta dalis saugotų kultūros vertybių: vertingi šventųjų paveikslai, senosios stacijos, altoriai, žvakidės, kai kurios interjero detalės.

Plungės vakariniame pakraštyje 1908 m. įrengtas Plungės Lurdas, pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Lurdo koplyčia ir altarija. 1928 m. čia įsikūrė kapucinai, kurie 1930 m. įsteigė vidurinę mokyklą (uždaryta 1936 m.). Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia uždaryta, vienuolynas panaikintas. Plungės bažnyčioje (kairiojoje navoje) pastatyta senoji originali Marijos skulptūra, stovėjusi Plungės Lurde. Skulptūra apie 1955 m. buvo išniekinta (ištepta degutu ir įmesta į Babrungą), o vietinių gyventojų ištraukta, nuvalyta ir perduota Plungės bažnyčiai. Grotoje pasilikusi šios skulptūros kopija.^[2]

1934–1936 m. pastatyti moterų namai (bendrabučiai). Varpinėje 1936 m. kilo gaisras. 1937 m. norėta ją nugriauti, vėliau suremontuota. Klebono P. Pukio rūpesčiu pagal inžinieriaus Stepono Stulginskio projektą 1938–1939 m. pastatyti mūriniai parapijos namai. Klebonas P. Pukys 1945 m. liepos 10 d. ištremtas į Sibirą.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plungės bažnyčia yra viena iš didžiausių bažnyčių Lietuvoje: jos ilgis 75 m, stilius – eklektiškas. Jos neogotikinei architektūrai būdingas romaninio stiliaus rišlios sistemos planas ir romaninį stilių imituojančios detalės. Ši bažnyčia kartais apibūdinama kaip pseudoromaninio stiliaus, vienas svarbiausių neoromaninės architektūros pavyzdžių Lietuvoje.^[3]

Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė, trinavė, bazilikinė. Aukšta, trikampiu, arkučių formos nišelėmis puoštu skydu vainikuota vidurinė dalis rytuose iš abiejų pusių rėminama dviem, šiek tiek į priekį išsišovusiais, kvadratinio plano, smailėmis užbaigtais bokštais. Vakarų pusėje statinį uždaro siauresnė, pusapvali apsidė, kurios viršuje įkomponuotas analogiškas trikampis skydas su dviem nedideliais bokšteliais šonuose. Aiškiai išreikštas transeptas abiejuose galuose taip pat užbaigtas nedidelėmis penkiabriaunėmis apsidėlėmis, o viršus vainikuojamas tokiais pat skydais. Bažnyčios šoniniuose ir vakariniame fasaduose įrengti neplatūs kontraforsai, vertikalūs arkiniai langai.

Vidaus erdvė, formuojama banguoto skerspjūvio piliorių, padalinta į tris navas. Vidurinė nava išsiskiria pločiu ir aukščiu. Į piliorius besiremiantys skliautai rėminami ramstinėmis arkomis. Vakarų pusėje centrinė nava kryžiuojasi su transeptu, pereina į presbiteriją, dengtą skliautu ir užbaigtą puskupoliu. Šoninės navos remiasi į zakristijas.

Klasicistinio stiliaus varpinė (unik. kodas 1531).^[4] stovi bažnyčios statinių komplekso pietryčių kampe, prisišliejusi prie šventoriaus tvoros Vytauto g. vingyje. Pasižymi taisyklingomis proporcijomis, griežtomis formomis, paįvairina komplekso architektūrinę išraišką. Ant varpinės fasado įtaisytas grafų Zubovų herbas su užrašu „Istejgi Jo milesta Grati Zubows su padiejemu parapijonu – metusi 1850“.

Šventorius plane yra netaisyklingo daugiakampio (ištęsto rytų-vakarų kryptimi) formos. Visu perimetru aptvertas raudonų plytų mūro tvora su dvejais vartais ir varteliais. Bažnyčios pastatas stūkso beveik sklypo centre, priekiniu fasadu orientuotas į rytus–pietryčius, t. y. Vytauto gatvės ašies kryptimi. Pagrindinis įėjimas į šventorių įrengtas iš Vytauto g.

Šventoriuje įrengti atminimo ženklai, paminklai:

1940-1953 m. kankinių atminimui (skulp. Antanas Vaškys, 1989)
Senosios bažnyčios (1797-1934) vietai pažymėti
Lietuvos krikšto 500-osioms metinėms (skulp. Vilius Orvydas, 1987)
Dvigubas kryžius nuo AIDS ligos
šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai nusipelniusiems kunigams atminti (meistras Vladas Stumbras, 1983)
Kunigams Juozui Pačinskui (1935–1990), Alfonsui Pridotkui (1923–2000), Petrui Našlėnui–Kerbeliui (1916–2003)