Pirokolodijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pirokolodinis parakas)

Pirokolodijus (rus. пироколлодий; angl. pyrocollodion) – D. Mendelejevo 1892 m. išrasta nitroceliuliozės forma, turinti 12,6 % azoto. Netirpus etanolyje, tirpsta etanolio ir dietilo eterio mišinyje. Degdamas uždaroje erdvėje nepalieka kietų likučių ar nuosėdų, nesudaro dūmų.

Pirokolodinis parakas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pirokolodijaus D. Mendelejevas sukūrė pirokolodinį paraką (rus. пироколлодийный порох). Tai nitroceliuliozinis parakas, kurį sudaro gerai tirpi nitroceliuliozė ir tirpiklis bei priedai, stabilizuojantys degimą. D. Mendelejevas stengėsi sukurti chemiškai vienalytį produktą, kuris tuo skirtųsi nuo tuometinių užsieninių analogų: prancūziškas bedūmis parakas buvo dviejų skirtingu lygiu nitrintų nitroceliuliozių mišinys, angliškas – nitroceliuliozės ir nitroglicerolio mišinys.

Pirmieji pirokolodinio parako bandymai buvo atlikti 1893 m. šaudant 305 mm kalibro laivų patrankomis.[1] Buvo siūloma pirokolodijų naudoti kaip paraką Rusijos kariniame laivyne artilerijos šoviniams užtaisyti. Gamyba nebuvo pradėta dėl organizacinių nesutarimų. Vėliau irgi negamintas dėl kai kurių technologinių trūkumų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Прищепенко В.Н. (2004) Ратник русской науки. In: Дуэль. N.11 (360) 16 марта 2004 г.