Pirna (laivas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ratinis garlaivis „Pirna“, prisišvartavęs Elbės uoste Praskovicėje (iki 1912 m.)
Ratinis garlaivis „Pirna“ Elbėje, netoli Meiseno (1908 m.)

Pirna, vok. Pirna – nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. Vokietijoje ir Lietuvoje plaukiojęs upinis garlaivis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastatytas 1861 m. Dresdeno Blazevic (vok. Blasewitz) laivų statykloje, tų pačių metų spalio 17 d. nuleistas nuo stapelio ir buvo pakrikštytas „Pirna“ vardu (Pirna – miestas Saksonijoje).

Plaukioti pradėjo Elbės upe Jungtinėje Saksonijos–Bohemijos laivininkystėje (vok. Vereinigte Sächsisch-Böhmische Dampfschiffahrt) kaip neturintis deninio antstato laivas (angl. Flushdecker). Bijodami, kad per Austrijos-Prūsijos karą nebūtų užgrobtas Prūsijos karalystės, 1866 m. gegužyje savininkai įsakė ratinį garlaivį paslėpti Terezino uoste.

1881–1882 m. žiemą laivas buvo rekonstruotas: įmontuotas naujas katilas ir praplatintos varomųjų ratų mentys. 1913–1914 m. jis buvo kapitaliai atremontuotas. Po Pirmojo pasaulinio karo ekonominė padėtis Vokietijoje buvo sunki ir nuo 1918 m. rudens „Pirna“ ilgai stoviniuodavo prieplaukose be darbo, kol 1919 m. balandžio 1 d. už 20 tūkst. markių buvo parduota Magdeburgo laivininkystės kompanijai Otto Krietsch. Buvo pervadinta „Rosslau“ (Vokietijos miesto prie Elbės) vardu.

Garlaivis „Laisvė“, išmetęs inkarą prieplaukoje prie Vytauto bažnyčios Kaune (apie 1923 m.)

Po metų garlaivį įsigijo Dancigo laivų statykla A. & W. Wojan, jis kurį laiką plaukiojo „Svoboda“ pavadinimu. 1923 m. savininku tapo jurbarkietis Rotblatas Levenbergas, laivas Jurbarke buvo įregistruotas „Laisvės“ vardu ir plukdydavo keleivius į Kauną bei atgal. Kelionė trukdavo šešias valandas, keliaujančių patogumui veikė bufetas, tamsiu paros metu denis ir patalpos buvo apšviečiamos elektros lemputėmis.[1] Kurį laiką garlaivis priklausė jurbarkiečiams broliams Aizenšatams, o kapitonu dirbo Juozas Kundrotas, pagal jo paliktą „Laisvės“ dienyną ir emigracijoje JAV surašytus atsiminimus rašytojas Vincas Kriščiūnas išleido knygą „Skiedra plaukia – laivas važiuoja“.[2]

1940 m. Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, laivas buvo nacionalizuotas. 1941 m. šalį užėmė nacistinis Vermachtas, garlaivį pasisavino Reichskomisariato Ostland Kauno generalinio komisaro administracija. 1944 m. artėjant frontui, jį nuplukdė į Dancigą ir perdavė Trečio Reicho karo laivynui. Kurį laiką Kuršių mariose tarnavo kaip karo ligoninė, o 1944 m. buvo nuskandintas.

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtas iki 512 keleivių pervežimui. Ilgis 48,92 m; plotis 4,72 m; grimzlė 0,81 m (max) ir 0,43 m (nepakrauto). Du šoniniai varomieji ratai (∅ 3,66 m), kuriuos sukdavo anglų įmonės John Penn and Sons 120 AJ galingumo garinis variklis.[3] (Patekti Vokietijoje užfiksuoti techniniai duomenys; Kauno laivų registracijos knygoje įrašytos charakteristikos nuo jų kiek skiriasi).[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. vb.vdu.lt › object › elaba:8695913 Gediminas Kasparavičius. Upių laivyba Lietuvoje 1919−1940 m.; psl. 68-69
  2. Lina Juškaitienė. Kiduliškio knygoje – nepaprasta dienyno, rasto pamituvio namo pastogėje, istorija // www.mlaikas.lt
  3. Dampfmaschine der Pirna
  4. vb.vdu.lt › object › elaba:8695913 Gediminas Kasparavičius. Upių laivyba Lietuvoje 1919−1940 m.; psl. 62

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Hans Rindt. Die Weisse Flotte Dresden – Deutsches Schiffahrtsarchiv 3, Seiten 69–114
  • Frank Müller, Wolfgang Quinger. Mit Dampf und Schaufelrad auf der Oberelbe – Berlin: transpress VEB Verlag für Verkehrswesen, 1988; ISBN 3-344-00286-4
  • Adreß und Geschäftshandbuch der Königlichen Haupt- und Residenzstadt Dresden 1862 bis 1884
  • Schifffahrts-Kalender für das Elbe-Gebiet 1885 bis 1914
  • Schiffahrts-Kalender für das Elbe-Gebiet und die Märkischen Wasserstrassen 1915 bis 1918

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vincas Kriščiūnas. Skiedra plaukia – laivas važiuoja [apie laivininkystę Nemune] – Utena: Utenos Indra, 2019; ISBN 978-609-455-464-3