Pinigų rinka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pinigų rinka – finansų rinka, kurioje prekiaujamos tokiomis finansinėmis priemonėmis, kurių trukmė neviršija vienerių metų. Pinigų rinka labai veiksminga, nes didelės pinigų sumos gali būti pervestos greitai ir mažais kaštais. Pinigų rinkos investuotojai siekia likvidumo bei saugumo, ir yra itin jautrūs rizikai. Pinigų rinkoje aktyviausiai dalyvauja bankai ir vyriausybės, kiek mažiau įmonės, ir retai, privatūs asmenys.

Pinigų rinkos poreikis kyla dėl to, kad pinigų išlaidos ir įplaukos retai sutampa, o įmonės bei finansinės institucijos, laikydamos didelį grynų pinigų balansą, reikalingą veiklai, susiduria su alternatyviais kaštais (nes negauna palūkanų). Todėl stengiamasi laikyti minimalų kasdienei veiklai reikalingą lėšų kiekį, o kitą paversti pinigų rinkos instrumentais, kuriuos galima greitai ir pigiai paversti pinigais reikalui esant. Pinigų rinkos instrumentų dydis (nominalas) būna didelis, nuo 1 iki 25 mln. JAV dolerių ir daugiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje dažniausiai nuo 1 iki 20 mln. ir daugiau litų. Dėl šios priežasties pinigų rinka kartais laikoma didmenine lėšų rinka, priešingai mažmeninei rinkai, kurioje skolinasi mažos įmonės bei vartotojai ir skolinamos mažesnės sumos. Galiojimo trukmė svyruoja nuo 1 dienos iki 1 metų, nors dažniausiai neviršija 3 mėnesių.

Pinigų rinkos dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bankai pinigų rinkoje skolinasi savo paskolų portfeliams formuoti, centrinio banko nustatytiems atsargų reikalavimams vykdyti, ir skolina laikinai turimą lėšų perteklių. Šiuo atveju, o Lietuvoje ir vadinama, tarpbankine rinka. Lietuvos bankas nuolat skelbia tarpbankinių indėlių, tarpbankinių paskolų ir kitų pinigų rinkos instrumentų palūkanų normas, kurios atspindi tarp bankų sudarytus sandorius. Taip pat bankai dalyvauja kaip dileriai ir brokeriai tarpininkaudami įvairių finansinių priemonių rinkoje. Pavyzdžiui, palūkanų normos išvestinių finansinių instrumentų atveju viena sandorio pusė beveik visada yra bankas. taip yra dėl to, kad bankai dažniausiai turi gerą priėjimą prie rinkos, pažintis su kitais bankais, informacines sistemas leidžiančias nuolat jausti rinkos pulsą. Be to bankai turi pakankamus finansinius išteklius ir reputaciją, kuri nulemia finansinės institucijos rizikingumo įvertinimą iš rinkos dalyvių pusės.

Vyriausybė irgi yra svarbus pinigų rinkos dalyvis. Vienas iš pagrindinių pinigų rinkos instrumentų daugelyje šalių yra trumpalaikiai vyriausybės arba iždo vertybiniai popieriai, kitur vadinami tiesiog iždo instrumentais. Lietuvoje ir JAV yra iždo vekseliai, kurių trukmė yra iki metų. Leisdama savo vertybinius popierius, vyriausybė pritraukia nemažai lėšų. Lietuvoje pagrindiniai investuotojai į iždo VP yra bankai (Juos nežymiai 2007 m. aplenkė investiciniai fondai), todėl tos lėšos, už kurias perkami iždo VP, atitraukiamos nuo ūkio finansavimo per paskolas. Kita vertus, iždo VP yra svarbus bankų likvidumo palaikymo šaltinis, nes rinkoje nėra likvidesnių litais denominuotų instrumentų. Vyriausybės vertybiniai popieriai yra valstybės skolos dalis. Kadangi pati valstybė yra beasmeniška, tai jos vardu skolinasi vyriausybei priklausantis iždo departamentas (pvz., JAV) arba finansų ministerija (pvz., Lietuvoje).

Įmonės yra kiek smulkesni pinigų rinkos dalyviai, bet jų užimama rinkos dalis irgi priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, JAV įmonės yra aktyvios pinigų rinkos dalyvės, stambios netgi turi savo antrines įmones, kurios užsiima finansavimo organizavimu jai priklausančiai bendrovei. Jos leidžia komercinius vekselius, banko akceptus, kitus instrumentus, perka ir parduoda valiutas. Tačiau Lietuvoje įmonės kiek mažiau dalyvauja pinigų rinkoje, daugiausia jos lėšų perteklių palieka banke trumpalaikiais, vienos nakties ar kelių dienų trukmės indėliais, arba net laiko tik einamosiose sąskaitose.

Ne mažesnę svarbą pinigų rinkai turi ir centriniai bankai. Jie gali daryti įtaką laisvų lėšų kiekiui rinkoje ir palūkanų normoms.

JAV gana svarbią dalį pinigų rinkoje atlieka pinigų rinkos fondai. Jie skirti smulkiems investuotojams, kurie norėtų dalyvauti pinigų rinkoje, tačiau patys tam finansiškai nepajėgūs. Šie fondai nuperka didžiulius pinigų kiekius pinigų rinkos instrumentų ir paskui jų akcijas parduoda smulkiems ir individualiems investuotojams. Tokiu būdu jie gauna galimybę pasinaudoti pinigų rinkos suteikiamomis uždirbimo galimybėmis.

Pinigų rinkos finansinės priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai skolos priemonės, kurias bankai parduoda indėlininkams ir už kurias pirmieji moka palūkanas bei grąžina beveik visi pagrindiniai komerciniai bankai. Tai yra pagrindinis komercinių bankų fondų šaltinis, gaunamas iš korporacijų, pinigų rinkos savitarpio fondų, labdaros įstaigų ir valstybės agentūrų.

Tai trumpalaikiai vyriausybės skolos priemonės. Jie išleidžiami 3, 6, 12 mėn padengimo laikotarpiui. Šios finansinės priemonės nemoka palūkanų, tačiau parduodamos su diskonto nuolaida. Iždo vekseliai yra likvidžiausias pinigų rinkos priemonės, kadangi nėra pažadų netesėjimo rizikos. Vyriausybė visada gali padidinti mokesčius ar išleisti valiutą, siekdama apmokėti savo skolas.

Tai trumpalaikės skolos priemonės, kurias leidžia dideli bankai, gerai žinomos korporacijos. Komerciniai vertybiniai popieriai – tai pažyma apie trumpalaikės skolos gavimą. Tuo tarpu vekselyje yra skolintojo ir skolos gavėjo vardai, o pažymoje tik jo išleidėjo vardas. Reikalavimai:

  1. Padengimo laikas turi būti ne didesnis kaip 7 dienos ir ne ilgesnis kaip metai.
  2. Išleidimo teisę turi tik kompanijos, kurių grynasis turtas yra didesnis nei 50 mln. GBP ir kurių akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje.

Tai pinigų rinkos priemonės, kurios buvo sukurtos tarptautinės prekybos finansavimo tikslams ir yra naudojamos jau šimtmečius. Bankų akceptai yra banko trata. Ją išleidžiančios firmos įsipareigoja apmokėti iki tam tikros datos, o bankas garantuoja mokėti pagal šį čekį, kuris patvirtinamas uždedant ant tratos banko antspaudą.

Tai trumpalaikės paskolos priemonės, kurias bankai naudoja pinigų skolinimuisi ir kur iždo vekseliai yra naudojami kaip užstatas. Šios sutartys yra svarbus bankų fondų, kurie daugiausia gaunami iš didelių korporacijų, šaltinis.

  • Federaliai fondai.

Tai trumpalaikės paskolos tarp bankų jų depozitais Centriniame banke, t. y. vieno banko paskola kitam bankui. Kadangi bankui gali pritrūkti savo reguliavimui reikalingo kapitalo rezervo, jis gali skolintis federalinių fondų rinkoje. Ji yra tiksliausias bankinės sistemos kredito rinkos barometras.

  • Eurodoleriai.

Tai JAV doleriai, laikomi užsienio bankuose už JAV ribų, ar JAV užsienio skyriuose.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gitanas Kancerevyčius. Finansai ir investicijos. 2009 m.