Piniava
Jump to navigation
Jump to search
 | ||
|---|---|---|
  Piniava |
||
| Koordinatės | 55°46′52″š. pl. 24°21′40″r. ilg. / 55.781°š. pl. 24.361°r. ilg.Koordinatės: 55°46′52″š. pl. 24°21′40″r. ilg. / 55.781°š. pl. 24.361°r. ilg. | |
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Panevėžio rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Panevėžio seniūnija | |
| Gyventojų skaičius | 1 061 (2011 m.) | |
Piniava – gyvenvietė Panevėžio rajone, 4 km į šiaurę nuo Panevėžio, šalia plento A10 Panevėžys–Pasvalys–Bauskė . Į šiaurę nuo miestelio teka Lėvuo. Pietvakariuose – nedidelis Piniavos miškas. Seniūnaitijos centras.
Yra darželis-mokykla, biblioteka (nuo 1946 m.), paštas (veikė iki 2016 m.), įsikūrusi bendruomenė, veikia alaus darykla „Piniavos Alutis“ (nuo 1990 m. liepos 1 d.).
Turinys
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piniava XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo valsčiaus, 1950–1976 m. Piniavos apylinkės centras, Paliūniškio kolūkio ir Panevėžio miškų ūkio gamybinio susivienijimo pagalbinio ūkio pagalbinė gyvenvietė.[2]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| XX a. tarpukaris | Piniavos valsčiaus centras |
| sovietmetis | Karsakiškio apylinkė |
| 1995– | Panevėžio seniūnija |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | |||||||||
| 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[3] | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1986 m.[4] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 127 | 88 | 241 | 698 | 1 004 | 1 132 | 1 158 | 1 061 | ||
| |||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
- ↑ Piniava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Piniava. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 854 psl.
- ↑ Piniava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 381 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Piniava. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 579 psl.
