Pievinė miegalė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Succisa pratensis
Pievinė miegalė (Succisa pratensis)
Pievinė miegalė (Succisa pratensis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Karšuliniai
(Wikispecies-logo.svg Dipsacaceae)
Gentis: Miegalė
(Wikispecies-logo.svg Succisa)
Rūšis: Pievinė miegalė
(Wikispecies-logo.svg Succisa pratensis)
Binomas
Succisa pratensis
Moench

Pievinė miegalė (lot. Succisa pratensis, angl. Devil's-bit, Devil's-bit Scabious, vok. Gewöhnliche Teufelsabbiss, Abbiss, Teufelwurz, Teufelsbiss) – karšulinių (Dipsacaceae) šeimos miegalių (Succisa) genties augalas. Lietuvoje dar žinomas kaip kiauliažolė, Marijos žolė.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai paplitęs Europoje (išskyrus Šiaurę), Afrikoje, Mažojoje Azijoje,Sibire ir Kaukaze. Gana dažnas visoje Lietuvoje.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

50 Succisa praemorsa.jpg

Auga pašlampančiose pievose, drėgnuose miškuose ir jų aikštelėse, pakrūmėse, kirtimuose, žemų žolių žemapelkėse, tyruliuose. Mėgsta rūgščius, laikinai perdrėkusius dirvožemius.

Žiedus lanko bitės, drugiai ir dvisparniai, augalas yra jų lervų maisto šaltinis. Parazituoja chitridiomicetų skyriaus grybas Synchytrium succisae.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai daugiametis, iki 75 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis stora, juoda. Stiebas status, viršuje plaukuotas, turi ilgų tarpubamblių, dažniausiai ties viduriu ar aukščiau šakotas, turi 3-5 šakas, kiekvienos šakos viršūnėje žiedų galvutė. Lapai pailgai elipsiški, ištisiniai, lygiakraščiai, prie stiebo pagrindo skroteliniai, viršutiniai – pailgai lancetiški, bekočiai, jų yra 1-5 poros. Viršutinė lapų pusė blizganti.

Žiedynkočiai ilgi. Žiedai iš pradžių pusrutuliškose, vėliau beveik visai rutuliškose, iki 2 cm skersmens galvutėse, apsuptose dviejų, kartais trijų eilių skraistlapių. Skraistlapiai plačiai lancetiški, apaugę prigludusiais plaukeliais, išoriniai didesni už vidinius, bet visi trumpesni ar bent ne ilgesni už žiedyną. Visi žiedai vienodo didumo. Žiedynsostis apaugęs plėneliniais, smailiaviršūniais žvyneliais. Taurelė dviguba, išorinė keturdantė, su 8 briaunomis, plaukuota, viršuje su 4 danteliais, vidinė penkiadantė. Vainikėlis žydras, violetiškai melsvas, rečiau balsvas, išorėje plaukuotas, jo atbraila keturskiltė. Kuokeliai keturi, dulkinės ką tik prasiskleidusio žiedo violetinės, vėliau pašviesėja iki rausvų. Liemenėliai ir purkos melsvos.

Žydi nuo liepos mėnesio iki vėlyvo rudens. Vaisius – keturbriaunės prizmės pavidalo lukštavaisis, apaugęs stačiais plaukeliais, 5 mm ilgio.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antžeminė dalis ir šaknys turi vaistinių medžiagų. Naudojamas kaip dažiklis, verdamos arbatos. Su pievine miegale buvo gydomi niežai, egzema, karščiavimas, žaizdos. Auginamas kaip dekoratyvinis augalas.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Rudenį žydintys augalai, Ramunėlė Jankevičienė, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1991, 110 p.
  • Enciklopedinė miško knyga, Gediminas Isokas, Vilnius, Mintis, 2001, 304 p. ISBN 5-417-00831-1
  • Lietuvos TSR Flora, Lietuvos TSR mokslų akademija (dab. Lietuvos mokslų akademija), Vilnius, Mokslas, 1980, VI tomas, 536–537 p.