Pietinė oncila

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Leopardus guttulus
Leopardus tigrinus (Felis tigrina) - Museo Civico di Storia Naturale Giacomo Doria - Genoa, Italy - DSC02677.JPG
Pietinės oncilos iškamša
Apsaugos būklė

Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Katiniai
(Wikispecies-logo.svg Felidae)
Pošeimis: Mažosios katės
(Wikispecies-logo.svg Felinae)
Gentis: Leopardus
(Wikispecies-logo.svg Leopardus)
Rūšis: Pietinė oncila
(Wikispecies-logo.svg Leopardus guttulus)
Binomas
Leopardus guttulus
Hensel, 1872
Paplitimas
Pietinės oncilos paplitimo arealas
Pietinių oncilų natūralus, apytikslis paplitimo arealas Pietų Amerikos dalyje
(pagal 2016 m. šaltinius)

Pietinė oncila (Leopardus guttulus) – mažųjų kačių (Felinae) pošeimio Leopardus genties rūšis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai paplitusios tropinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje: Pietų Brazilijoje, šiaurės Argentinos ir Paragvajaus srityse, rytinėse Andų pašlaitėse.[2]

Taksonomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinę oncilą aprašė Vokiečių zoologas Reinholdas Henselis (Reinhold Hensel) 1872 m. Brazilijos Pietų Rio Grandės valstijoje ir pavadino ją Felis guttula. Ilgai buvo manyta, kad pietinė oncila yra dėmėtųjų kačių (Leopardus tigrinus) porūšis.[3] Tik 2013 m. ji buvo pripažinta kaip atskira rūšis.[4] Pietinė oncila gimininga Žofrua katei, su kuria kryžminasi Pietų Brazilijoje.[5][6]

Išvaizda ir elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinė oncila panaši į ilgauodegę katę (Leopardus wiedii) ar ocelotą (Leopardus pardalis), tačiau už jį kiek mažesnė, laibesnio kūno sudėjimo. Kūno ilgis 38–59 cm, uodega 20–42 cm ilgio. Sveria 1,8-3,5 kg.[7] Kailis tankus, minkštas, rusvas, tamsesnis nei šiaurinių oncilų. Tačiau labai sunku atskirti šiaurinę ir pietinę oncilą vien pagal išvaizdą, nes abi rūšis turi daug variacijų.[4]

Nors gyvena ant žemės, puikiai laipioja medžiais. Maitinasi smulkiais žinduoliais, driežais, paukščiais, kurie sveria mažiau nei 100 g, bet kartais pietinių oncilų grobis sveria kilogramą.[8][4] Judrios daugiausia naktį. Jauni kačiukai murkia, suaugusios pietinės oncilos skleidžia trumpus, gurguliuojančius garsus. Dažniausiai veda vieną (kartais iki 4) jauniklį.

Kur ocelotų tankis didelis, pietinių oncilų populiacija retesnė. Ten, kur oceolų mažiau, yra galimybė atsirasti tankesnei mažesnių kačių, tokių kaip pietinė oncila, populiacijai. Oceoloto efektas yra reiškinys, kurio metu ocelotas nukonkuruoja smulkesnes kates ir sumažina jų populiacijos tankį.[9]

Pietinės oncilos gyvena 15-21 metų.[7]

Pavojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyksta dėl miškų kirtimo, medžioklės dėl kailio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUCN Red list - Leopardus guttulus. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2014-05-10.  Straipsnis anglų k.
  2. de Oliveira, T., Trigo, T., Tortato, M., Paviolo, A., Bianchi, R., Leite-Pitman, M. R. P. Leopardus guttulus p. T54010476A54010576 2016
  3. MSW3 Wozencraft, p. 537–540 id=14000114, Species Leopardus tigrinus
  4. 4,0 4,1 4,2 Trigo, T. C.; Schneider, A.; de Oliveira, T. G.; Lehugeur, L. M.; Silveira, L.; Freitas, T. R.O.; Eizirik, E. (2013). „Molecular data reveal complex hybridization and a cryptic species of Neotropical Wild Cat“. Current Biology 23 (24): 2528–2533. PMID 24291091. doi:10.1016/j.cub.2013.10.046. 
  5. Trigo, T. C.; Tirelli, F. P.; de Freitas, T. R. O.; Eizirik, E. (2014). „Comparative Assessment of Genetic and Morphological Variation at an Extensive Hybrid Zone between Two Wild Cats in Southern Brazil“. PLOS ONE 9 (9): e108469. PMC 4177223. PMID 25250657. doi:10.1371/journal.pone.0108469. 
  6. Kasper, C. B.; Peters, F. B.; Christoff, A. U.; de Freitas, T. R. O. (2016). „Trophic relationships of sympatric small carnivores in fragmented landscapes of southern Brazil: niche overlap and potential for competition“. Mammalia 80 (2): 143–152. doi:10.1515/mammalia-2014-0126. 
  7. 7,0 7,1 catsg.org / Southern tiger cat Leopardus guttulus
  8. Facure-Giaretta, K.G. (2002). Ecologia alimentar de duas espécies de felinos do gênero Leopardus em uma floresta secundária no sudeste do Brasil. PhD thesis. Universidade Estadual de Campinas. 
  9. de Oliveira, T.G., Tortato, M.A., Silveira, L., Kasper, C.B., Mazim, F.D., Lucherini, M., Jácomo, A.T., Soares, J.B.G., Marques, R.V. and Sunquist, M. (2010). „Ocelot ecology and its effect on the small-felid guild in the lowland neotropics“. Biology and Conservation of Wild Felids: 559–580. 


Commons-logo.svg