Pietų altajiečių kalba
| Pietų altajiečių kalba | |
| Kalbama | Rusija (Altajaus Respublika, Altajaus kraštas), Kinija, Mongolija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~55 500 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė | Altajaus >tiurkų >>šiaurės tiurkų >>>kalnų altajiečių >>>>pietų altajiečių |
| Rašto sistemos | kirilica |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Altajaus Respublika |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | alt |
 Vikipedija Pietų altajiečių kalba | |
Pietų altajiečių kalba – viena iš dviejų altajiečių kalbų (tiurkų kalbų šeima), kartais laikoma bendros altajiečių kalbos tarme. Ją vartoja keletas altajiečių grupių, gyvenančių daugiausia Altajaus Respublikoje. 2002 m. Rusijoje altajiečių kalbomis kalbėjo 65 534 žmonės, iš jų ~55,5 tūkst. – pietų altajiečių kalbomis.
Išskiriamos šios šnektos:
- altai-kiži – literatūrinės kalbos pagrindas;
- teleutų (~2650 kalbančiųjų);
- telengitų;
- tubularų (~1500 kalbančiųjų), pereinamoji šnekta tarp šiaurės ir pietų altajiečių tarmių.
Kalba nuo 1840 m. užrašoma kirilica, 1928–1938 m. naudotas lotyniškas raštas. Dabartinėje abėcėlėje be rusiškų kirilicos radžių dar naudojamos Ҥ, Ј, Ӧ, Ӱ. Rašytinių šaltinių yra nuo XIX a. – Biblijos vertimų, maldų, gramatika (1869 m.), žodynas (1884 m.). Prie literatūrinės kalbos populiarinimo prisidėjo rašytojas Michailas Čevalkovas. Pietų altajiečių kalba leidžiamas respublikinis laikraštis „Алтайдыҥ чолмоны“ bei keletas rajoninių laikraščių.