Pietų Kryžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Pašalinti nuorodas ir išnašas į en wiki.
Jei galite, sutvarkykite.
Pietų Kryžiaus žvaigždynas

Pietų Kryžius (Lot. Crux) - pietinio dangaus pusrutulio žvaigždynas, kurio centre yra keturios ryškios žvaigždės, išsidėsčiusios kryžiaus forma. šis žvaigždynas yra pietiniame Paukščių Tako regimosios juostos gale. Pavadinimas "Crux" lotyniškai reiškia kryžių. Pietų Kryžius yra 53 vietoje pagal dydį iš visų 88 žinomų žvaigždynų, tačiau yra vienas iš lengviausiai atpažįstamų, nes keturios pagrindinės žvaigždės yra 2,8 magnitudės ryškumo pagal astronominę ryškių skalę. Daugelyje pietų pusrutulio valstybių ir tautų šis žvaigždynas turi didelę kultūrinę reikšmę.

Akruksas (Lot. Acrux) - labiausiai į pietus nutolusi šio žvaigždyno žvaigždė, taip pat ir pati ryškiausia - 0,8 magnitudės. Kitos trys Pietų Kryžiaus žvaigždės įvardijamos pagal laikrodžio rodyklę, mažėjančio ryškumo tvarka: β Crucis (Lot. Mimosa), γ Crucis (Lot. Gacrux) ir δ Crucis (Lot. Imai). ε Crucis (Lot. Ginan) taip pat yra šiame žvaigždyne. Daugelis šių žvaigždžių priklauso SkorpionoKentauro žvaigždžių asociacijoms - didelei, karštųjų mėlynai - baltų žvaigždžių grupei, esančiai pietinėje Paukščių tako dalyje.

Pietų Kryžius turi keturis Cefeidės kintamuosius, kiekvienas iš jų, esant optimalioms sąlygoms, matomas plika akimi. Rytiniame Pietų Kryžius pakraštyje yra ryškus ir spalvingas žvaigždžių spiečius, pavadinimu Briliantų Dėžute (Angl. "Jewel Box"[1]) (NGC 4755). Netoliese, pietryčiuose, taip pat yra didelis tamsusis ūkas, vadinama Anglių Maišeliu (Angl. "Coalsack"), jis nusidriekęs per gretimus Kentauro ir Musės žvaigždynus.

Rytuose, šiaurėje ir vakaruose Pietų Kryžius ribojasi su Kentauro žvaigždynu (supančiu jį iš trijų pusių), o pietuose - su Musės žvaigždynu. Jis užima 68 kvadratinius laipsnius arba 0,165% naktinio dangaus, todėl yra mažiausias iš 88 žvaigždynų matomumo prasme. 1922 m. Tarptautinės astronomų sąjunga patvirtinta trijų raidžių žvaigždyno santrumpa "Cru"[2]. 1930 m. belgų astronomo Eugenijaus Delporte nustatytos oficialios žvaigždyno ribos apibrėžtos keturių segmentų daugiakampiu. Ekvatorinėje koordinačių sistemoje šių ribų dešiniojo kampo koordinatės yra tarp 11 val. 56,13 m ir 12 val. 57,45 m , o deklinacijos koordinatės - tarp -55,68° ir -64,70°[3].

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryškios žvaigždės Pietų Kryžius žvaigždyne buvo žinomos jau senovės Graikijoje, Ptolemėjas jas laikė Kentauro žvaigždyno dalimi[4][5]. Ketvirtajame tūkstantmetyje pr. m. e. jos buvo matomos toli į šiaurę iki pat Didžiosios Britanijos. Tačiau dėl lygiadienių precesijos, žvaigždės palaipsniui nusileido žemiau Europos horizonto ir galiausiai šiaurinių platumų gyventojai jas pamiršo. Nuo 400 m. e. m. šio žvaigždyno, didžiojoje Europos dalyje, nebebuvo įmanoma pamatyti virš horizonto linijos. Dantė galimai žinojo apie šį žvaigždyną XIV a., nes "Dieviškojoje komedijoje" jis aprašo keturių ryškių žvaigždžių išsidėstymą pietų danguje[6]. Tačiau jo aprašymas gali būti alegorinis, o panašumas į žvaigždyną - atsitiktinis.

XV a. Venecijos jūrininkas Alvise Cadamosto, 1455 m. plaukdamas Gambijos upe, atkreipė dėmesį į tai, kas tikriausiai buvo Pietų kryžius, ir pavadino jį "Carro Dell'ostro" (Liet. "Pietų Vežimas"). Tačiau Cadamosto pridėta schema buvo netiksli[7]. Istorikai paprastai manomo jog João Faras'as pirmasis iš europiečių teisingai pavaizdavo Pietų Kryžių. Faras'as 1500 m. gegužės 1 d. Brazilijos paplūdimiuose, Portugalijos monarchui rašytame laiške nupiešė ir aprašė žvaigždyną pavadindamas jį "Las Guardas" .

Keliautojas Amerigas Vespučis (Lot. Amerigo Vespucci) per savo antrąją kelionę 1501-1502 m. stebėjo ne tik Pietų kryžių, bet ir šalia esantį Anglių Maišelio ūką.

Emery Molyneux ir Petro Plancijaus (Lot. Petrus Plancius) minimi kaip pirmieji žvaigždžių kartografai, kurie išskyrė Pietų Kryžių kaip atskirą žvaigždyną, jų atvaizdai datuojami 1592 m. Emery pavaizdavo Pietų Kryžių savo dangaus gaublyje, o Plancijaus - viename iš mažųjų dangaus žemėlapių ant savo sienos. Tačiau abu autoriai rėmėsi nepatikimais šaltiniais ir nustatė neteisingą Pietų Kryžiaus vietą. Pirmą kartą teisinga žvaigždyno padėtis buvo nustatyta 1598 ir 1600 m. Petro Plancijaus ir Jodoko Hondijaus (Lot. Jodocus Hondius) dangaus gaubliuose. Pirmą kartą jo žvaigždes atskirai nuo Kentauro katalogavo Frederikas de Houtmanas (Angl. Frederick de Houtman) 1603 m. Vėliau žvaigždyną 1624 m. patvirtino Jakobas Bartschas (Angl. Jakob Bartsch), o 1679 m. - Augustinas Royeris (Angl. Augustin Royer).

Matomumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atogrąžų regiono danguje Pietų Kryžius matomas nuo balandžio iki birželio mėnesio. Dangaus sferoje Pietų Kryžius yra išsidėstęs tiesiai priešais Kasiopėją, todėl su pastarąja danguje negali būti matomas vienu metu. Mūsų eroje, Keiptauno pietuose, Adelaidės ir Buenos Airių (34-oji lygiagretė į pietus) Pietų Kryžius yra cirkumpoliarinis, vadinasi visada matomas danguje.

Žvaigždžių stebėtojai Pietų Kryžių dažnai painioja su netoliese esančiu Klaidinguoju Kryžiumi. Klaidingasis Kryžius yra didesnis ir blankesnis, neturi penktosios žvaigždės ir dviejų ryškių netoliese esančių "rodyklių". Tarp jų yra dar didesnis ir blankesnis "Deimantinis Kryžius".

Pietų Kryžius taip pat yra lengvai matomas iš pietų pusrutulio praktiškai bet kuriuo metų laiku. Jį galim pamatyti ir netoli horizonto iš šiaurės pusrutulio tropinių platumų, bet tik kelias valandas kiekvieną šiaurinę naktį, žiemos ir pavasario metu. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje apie 22 val. vakaro ji matoma iš Kankuno ar bet kurios kitos vietos, esančios 25° šiaurės platumos ir mažiau[8][9]. Dėl lygiadienių precesijos per ateinančius tūkstantmečius Pietų Kryžius priartės prie Pietų ašigalio, iki 67 laipsnių pietų deklinacijos žvaigždyno viduryje. Tačiau iki 14 000 metų Pietų Kryžius bus matomas didžiojoje Europos dalyje ir Jungtinių Amerikos Valstijų žemyninėje dalyje, o iki 18 000 metų jis bus matomas ir Šiaurės Europoje, nes jo deklinacija bus mažesnė nei 30 laipsnių į pietus.

Navigacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietų pusrutulyje Pietų kryžius dažnai naudojamas navigacijai, panašiai kaip Šiaurės pusrutulyje naudojama Šiaurinė žvaigždė. Projektuojant liniją nuo γ iki α Crucis (kryžiaus papėdės) maždaug 4 kartus už jos ribų, gaunamas taškas, esantis netoli Pietų dangaus poliaus, kuriame, atsitiktinai, taip pat susikerta ir statmena linija, nuvesta į pietus nuo Alfa Kentauro iki Beta Kentauro - žvaigždžių, turinčių panašią deklinaciją kaip Pietų kryžius. Dokumentuose užfiksuota, kad argentiniečių gaučai naudojo Pietų kryžių naktiniam orientavimuisi Pampose ir Patagonijoje.

Alfa ir Beta Kentauro žvaigždynai yra vienodos deklinacijos (vienodai nutolę nuo ašigalių) ir dažnai vadinami "Pietų rodyklėmis" arba tiesiog "rodyklėmis", todėl žmonės gali lengvai atpažinti Pietų Kryžiaus žvaigždyną. Tarp Pietų Kryžiaus ir paties ašigalio yra labai nedaug ryškių žvaigždžių, nors iš karto į pietus nuo jo yra gana lengvai atpažįstamas Musės žvaigždynas[10].

Skirtingos kultūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinų kalboje 十字架 (Shí Zì Jià), reiškiantis Kryžių, simbolizuoja asterizmą, kuri susidaro iš žvaigždžių γ Crucis, α Crucis, β Crucis ir δ Crucis.

Australijos aborigenų astronomijoje Pietų Kryžiaus ir Anglies Maišelio žvaigždynai vaizduojami "Emu danguje" galva[11]. Toreso sąsiaurio salų gyventojai dabartinėje Australijoje, Gamma Kentauro žvaigždyną laikė rankena, o keturias žvaigždes - Tagalų žvejybos ieties trišakiu. Centrinės Australijos Arandų tauta keturias Kryžiaus žvaigždes laikė erelio letena, o Gamma Kentaura - jo koja[12].

Įvairios Rytų Indijos ir Brazilijos tautos keturias pagrindines žvaigždes laikė rajos kūnu. Indonezijoje ir Malaizijoje jos vadinamos atitinkamai Bintang Pari ir Buruj Pari[13] ("rajos žvaigždės"). Šis vandens motyvas būdingas ir archajiškam žvaigždyno pavadinimui Vietname, kur jis kadaise buvo žinomas kaip sao Cá Liệt (Liet. Žuvies Žvaigždė)[14].

Indonezijos Javos gyventojai šį žvaigždyną vadino Gubug pèncèng (Liet. Sodo namelis) arba Lumbung (Liet. Grūdų sandėlis), nes žvaigždyno forma buvo panaši į sodo namelį[15].

Ryškiausios žvaigždės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Akruksas – α Cru 0m,77+1m,73
  • Bekruksas arba Mimoza – β Cru 1m,25
  • Gakruksas – γ Cru 1m,59+6m,42
  • Deruksas – δ Cru 2m,79
Commons-logo.svg

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Wikitonghop. „jewel box" (žvaigždžių Spiečius), 2014 Sausio 4d., Lankyta 2022 Kovo 30d., URL
  2. Russell, Norris H. (1922 Lapkritis). The New International Symbols for the Constellations. Popular Astronomy, Vol. 30, 469psl, 31-40.
  3. The Constellations. International Astronomical Union. URL
  4. Ridpath, Ian; Tirion, Wil (2017), Stars and Planets Guide, Princeton University Press, ISBN 9780691177885
  5. Pasachoff J. M. (1992). A Field Guide to the Stars and Planets.
  6. Alighieri D. (c. 1308). The Divine Comedy. Google books. URL
  7. Cadamosto (c. 1465). Navigatione, Google books, URL
  8. Ridpath I. (2003). Constellations – 1, Lankyta 2022 Kovo 30d., URL
  9. Geus E. J., Zeeuw T., Lub J. (1989 Gegužė). Physical parameters of stars in the Scorpio-Centaurus OB association. Astronomy and Astrophysics, 216psl, 44-61
  10. Bagnall, Philip M. (2012). The Star Atlas Companion: What you need to know about the Constellations, Google books, ULR
  11. Norris R. ir Norris L. (2014). The Emu in the Sky, Introduction to Australian Aborigenal Astronomy, URL
  12. Staal, Julius D. W. (1988), The New Patterns in the Sky: Myths and Legends of the Stars, McDonald and Woodward Publishing Company, ISBN 0939923041
  13. Jaafar N. F. (2016). Kebudayaan Langit Pribumi Malayonesia, URL
  14. Huỳnh, Của T. (1895). Đại Nam quấc âm tự vị, URL
  15. Daldjoeni N. (1984). Pranatamangsa, the Javanese agricultural calendar - Its bioclimatological and sociocultural function in developing rural life. Environmentalist Journal, 345psl, 15-18.