Piengrybis jautakis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Lactarius volemus
Apsauga: 4(I) – Nenustatyta
Piengrybis jautakis  (Lactarius volemus)
Piengrybis jautakis (Lactarius volemus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Skyrius: Papėdgrybūnai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycota)
Klasė: Papėdgrybiai
(Wikispecies-logo.svg Basidiomycetes)
Eilė: Ūmėdiečiai
(Wikispecies-logo.svg Russulales)
Šeima: Ūmėdiniai
(Wikispecies-logo.svg Russulaceae)
Gentis: Piengrybis
(Wikispecies-logo.svg Lactarius)
Rūšis: Piengrybis jautakis
(Wikispecies-logo.svg Lactarius volemus)
LogoIF.png Index Fungorum
Binomas
Lactarius volemus
(Fr.) Fr., 1838
Sinonimai
Agaricus ichoratus
Agaricus lactifluus
Agaricus oedematopus
Agaricus volemus
Amanita lactiflua
Galorrheus camphoratus
Galorrheus ichoratus
Galorrheus volemus
Lactifluus ichoratus
Lactifluus oedematopus
Lactifluus volemus
Lactarius ichoratus
Lactarius lactifluus
Lactarius oedematopus
Lactarius testaceus
Lactarius volemus f. volemus

Piengrybis jautakis (lot. Lactarius volemus ) – ūmėdinių šeimai, priklausantis valgomas grybas. Dėl savo retumo yra saugotinas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tai yra stambiausias eglynų piengrybis. Nuo kitų piengrybių skiriasi stambiais, raudonai oranžiniais vaisiakūniais ir itin gausiomis baltomis sultimis, kurios perlaužus grybą tiesiog laša iš kepurėlių. Dėl šios priežasties Kaišiadorių rajono Kaukinės kaimo gyventojai nuo seno jautakius vadino „karvutėmis“, rinko ir valgė šviežius ir sūdytus. Po kurio laiko pieniškos sultys papilkšvėja, tampa lipnios, tąsios, įgauna savitą žuvies kvapą. Jautakiai, nepaisant deginančiai karčių sulčių, iškepti svieste ar aliejuje būna puikaus kiek jautieną primenančio skonio, tačiau dėl retumo jie nerinktini. XX a.pabaigoje šių piengrybių ėmė sparčiai mažėti. 2010-ai­siais šių grybų teko aptikti Kaišiadorių rajono Kaukinės kaime ir Anykščių rajono Tumėjos kaime bei miškuose.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaisiakūniai masyvūs. Kepurėlė užauga iki 15 cm skersmens, mėsinga, matinė, sausa, kartais suaižėjusi, geltonai ruda, oranžiškai ruda. Lakšteliai kreminiai, paspaudus ar perpjovus paruduoja, ištrykšta gausios baltos sultys, priaugintiniai. Kotas 3–10 (13)x 1–3 cm, kepurėlės spalvos . Trama balta, kieta, nekarti, nemalonaus, dažniausiai silkės, žuvies kvapo.Sporos balkšvos, permatomos, rutuliškos, 7–10x7–9 μm dydžio.

Augavietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga pavieniui, mėgsta šviesias, žolėtas, kalkingas, molėtas vietas.

Sezonas: rugpjūtis – spalis

Geltonasis piengrybis panašus išoriškai į kislųjį piengrybį. Nuo kitų piengrybių rūšių skiriasi stambiais, geltonos spalvos vaisiakūniais, dėmėtais kotais. Tačiau lengviausia šią piengrybių rūšį atpažinti iš pieniškų sulčių cheminės reakcijos. Perlaužus ar perpjovus vaisiakūnius ištekėjusios baltos sultys greitai tampa geltonos.


Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vincentas Urbonas, „Lietuvos grybų atlasas“, Kaunas „Lututė“, 2007 m., (290 psl.) ISBN 978-9955-692-59-1

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka