Pidhaiciai

Pidhaiciai ukr. Підгайці

Nepriklausomybės aikštė

Pidhaiciai 49°16′10″š. pl. 25°08′00″r. ilg. / 49.269444°š. pl. 25.133333°r. ilg. / 49.269444; 25.133333 (Pidhaiciai)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Ternopilio sritis
Rajonas	Ternopilio rajonas

Magdeburgo teisė nuo	1539 m.

Gyventojų (2022)	2 609
Plotas	3,14 km²
Tankumas (2022)	831 žm./km²

Pašto kodas	6124810100
Tinklalapis	pidgayci.gov.ua
Vikiteka	Pidhaiciai

Kirčiavimas	Pidháiciai^[1]

Pidhaiciai (ukr. Підгайці) – miestas vakarų Ukrainoje, Ternopilio srityje, Ternopilio rajone. Įsikūręs 58 km nuo Ternopilio miesto, dešiniame Koropecio upės krante. 2022 m. jame gyveno 2 609 žmonės.

Istorija

Pidhaiciai yra viena iš seniausių žinomų gyvenviečių apylinkėje – pirmą kartą paminėta 1436 m., kai regiono gubernatorius, Potockių giminės narys, čia pastatė katalikų bažnyčią. Dėl totorių antpuolių ir nesaugios vietos prie pagrindinio Lenkijos kelio į pietus, miestelis buvo apsuptas pylimų ir vandens griovių. Dauguma svarbiausių paminklų (bažnyčios, sinagoga) buvo pastatyti gynybiniu stiliumi. 1539 m. gyvenvietei suteikta Magdeburgo teisė. Pidhaiciai buvo vienas iš armėnų centrų Lenkijoje, pirmieji armėnai miestelyje paminėti 1657 m., o armėnų katalikų bažnyčia pastatyta 1672 m.^[2] 1667 m. ir 1698 m. gyvenvietės apylinkėse buvo laimėti mūšiai su įsiveržusiais totoriais ir turkais.

XIX a. miestelis buvo vienas iš svarbiausių Podolės vakarinės dalies gyvenviečių, o jo gyventojai buvo beveik vien žydai ir lenkai. 1897 m. šalia katalikų bažnyčios pastatytas obeliskas, skirtas Adomo Mickevičiaus 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui. Paminklas išliko iki šių dienų, tačiau bažnyčia apleista.^[3]

Antrojo pasaulinio karo pradžioje į Pidhaicius plūstelėjo didelis žydų pabėgėlių srautas iš vakarų, ir nacių naikinimo metu čia gyveno daugiau nei 3 000 žydų. Dėl pabėgėlių ir higienos problemų 1941–1942 m. žiemą daugelis žydų mirė nuo bado ir šiltinės epidemijos. 1942 m. rugsėjo 21 d. (Jom Kipuro dieną) daugiau nei 1 000 žydų buvo išsiųsti į Belžeco naikinimo stovyklą, o spalio 30 d. dar 1 500 žydų buvo deportuoti į Belžecą, kur jų laukė mirtis. Dar šimtai žydų buvo nužudyti pačiuose Pidhaiciuose ir jo apylinkėse vokiečių ir ukrainiečių kolaborantų policijos.^[4]^[5]

Po Antrojo pasaulinio karo miestelis, kaip ir visas regionas, buvo prijungtas prie Ukrainos TSR, priklausančios Sovietų Sąjungai. Nuo to laiko gyventojai yra beveik vien ukrainiečiai.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2022 m.

1880 m.

1890 m.

1900 m.

1910 m.

1921 m.

1959 m.^sur.

5 943

5 646

5 790

5 576

4 814

3 033

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2009 m.

2010 m.

3 230

3 343

3 661

3 280

2 946

2 947

2011 m.^sur.

2022 m.

-

2 937

2 609

-

Tautinė sudėtis

2001 m. Ukrainos gyventojų surašymo duomenimis miesto gyventojai yra:

Ukrainiečiai: 99,50%
Rusai: 0,41 %
Kiti: 0,09 %

Žinomesni žmonės

Ignotas Potockis (1750–1809) – ATR valstybinis veikėjas
Tadeusz Łomnicki (1927–1992) – aktorius
Jan Łomnicki (1929–2002) – kino režisierius ir scenaristas
Stanislovas Ravera Potockis (1579–1667) – bajoras
Mikalojus Volskis (1553–1630) – ATR valstybinis veikėjas

Galerija

Užrašas, skirtas Pidhaicių žydų aukoms Belžeco naikinimo stovykloje atminti.
Ėmimo į dangų bažnyčia.
Švenčiausios Trejybės bažnyčia.
Senoji rotušė.
Žydų kapinės.

Išnašos

↑ Pasaulio vietovardžiai. Europa. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Pidháiciai.
↑ Stopka, Krzysztof (2000). Ormianie w Polsce dawnej i dzisiejszej (lenkų). Kraków: Księgarnia Akademicka. pp. 130, 132–133. ISBN 83-7188-325-0.
↑ Uroczystość Mickiewiczowska. Kurier Lwowski. p. 3.
↑ Megargee, Geoffrey (2012). Encyclopedia of Camps and Ghettos. Bloomington, Indiana: University of Indiana Press. p. 814.
↑ Gołębiowski, Grzegorz (2010). Śladem przodków – Podhajce (Difin leid.). Warszawa. pp. 45–54. ISBN 978-83-7641-336-5.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)

[1] Pasaulio vietovardžiai. Europa. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: Pidháiciai.

[2] Stopka, Krzysztof (2000). Ormianie w Polsce dawnej i dzisiejszej (lenkų). Kraków: Księgarnia Akademicka. pp. 130, 132–133. ISBN 83-7188-325-0.

[3] Uroczystość Mickiewiczowska. Kurier Lwowski. p. 3.

[4] Megargee, Geoffrey (2012). Encyclopedia of Camps and Ghettos. Bloomington, Indiana: University of Indiana Press. p. 814.

[GG-5] Gołębiowski, Grzegorz (2010). Śladem przodków – Podhajce (Difin leid.). Warszawa. pp. 45–54. ISBN 978-83-7641-336-5.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]