Pereiti prie turinio

Pidhaicių mūšis (1698)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

49°16′12″ š. pl. 25°08′24″ r. ilg. / 49.27000°š. pl. 25.14000°r. ilg. / 49.27000; 25.14000

Šis straipsnis apie 1698 m. mūšį. Apie 1667 m. mūšį skaitykite straipsnyje Pidhaicių mūšis (1667).
Pidhaicių mūšis
Priklauso: ATR–Osmanų imperijos karas

Kautynės su totoriais. Józef Brandt paveikslas.
Data 1698 m. rugsėjo 8–9 d.
Vieta Pidhaiciai, Rusios vaivadija, Abiejų Tautų Respublika
Rezultatas ATR pergalė
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika Osmanų imperija Osmanų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Feliksas Kazimieras Potockis
Nikodemas Žaboklickis
Kšištofas Skarbekas		 Krymo chanatas Kaplanas Girėjus
Krymo chanatas Gazis Girėjus[1]
Pajėgos
6 000
    • 5 000 kavaleristų
    • 1 000 pėstininkų
    • 16 lengvųjų patrankų[2]
 11 000–14 000
Nuostoliai
nežinoma
~100–650
960 (Parthenay)[4]		 nežinoma
~200–3 000
6 000 (Jonsac)[4]

Pidhaicių mūšis (lenk. Bitwa pod Podhajcami, ukr. Битва під Підгайцям) – 1698 m. rugsėjo 8–9 d. šalia Pidhaicių vykęs mūšis per Didįjį Turkijos karą. Reaguodama į numatomą Abiejų Tautų Respublikos puolimą, Osmanų imperija surengė prevencinę operaciją ATR teritorijoje. Netoli Pidhaicių maždaug 6 000 ATR karių, vadovaujamų karūnos didžiojo etmono Felikso Kazimiero Potockio, atrėmė apie 14 000 totorių ekspediciją, kuriai vadovavo Krymo chanas Kaplanas Girėjus. Tai buvo vienas paskutiniųjų ATR–Osmanų imperijos karo mūšių, kadangi 1699 m. sausio 26 d. sudaryta Karlovicų taikos sutartis.

Miesto gynybai vadovavo Feliksas Kazimieras Potockis.

Aplinkybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Osmanų imperija patyrė pralaimėjimus Azovo kampanijose (1695–1696 m.) ir 1697 m. Sentos mūšyje. Išsekinta ilgo karo, neseniai įvykusių janyčarų maištų ir bijodama prarasti naujas teritorijas, imperija ėmė rodyti norą pradėti taikos derybas. Habsburgų monarchija siekė perkelti savo pajėgas ir sutelkti dėmesį į Habsburgų Ispanijos įpėdinystės klausimą, artėjant Ispanijos karaliaus Karolio II mirčiai. 1697 m. rudenį Habsburgai pradėjo derybas su Osmanų imperija ir pasiūlė baigti karą pagal principą uti possidetis, ita possideatis – kiekviena Šventosios lygos narė pasiliktų užkariautas teritorijas. Šis pasiūlymas buvo nepalankus Abiejų Tautų Respublikai, nes ji neatgautų dalies Ukrainos su Podolės Kamenecu, prarastos po 1672 m. Bučačo sutarties.

1697 m. išrinktas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis nusprendė pradėti karinę kampaniją prieš turkus, pasitelkdamas ATR ir Saksonijos kurfiurstystės kariuomenes. Jo tikslas buvo užimti Valakiją ir Moldaviją.[5][6]

Tuo pačiu metu ATR senatoriai, vadovaujami Stanislavo Jano Jablonovskio, pasiūlė atkovoti Kamenecą. Jie nenorėjo, kad karalius per šią ekspediciją sustiprintų savo pozicijas. Jie taip pat teigė, kad Kamenecas yra realistiškesnis tikslas, nes tvirtovės garnizonas jau patyrė sunkumų dėl dalinės ATR blokados – dėl to turkai prarado kovinę dvasią ir masiškai dezertyravo.[7]

ATR pasirengimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasirengimas kampanijai prasidėjo 1698 m. sausio mėn.[8] Birželio mėn. lenkų kariuomenė pradėjo telktis prie Monastyryskos.[9] Rugsėjo mėn. į Lvovą atvyko mažiausiai 20 000 saksų karių (iš jų apie 9 300 kavaleristų), o 5 000 lietuvių karių pradėjo žygį Lvovo link. Iš viso Abiejų Tautų Respublika surinko apie 24 000 karių, tarp jų 12 500 kavaleristų.[10]

Rugpjūčio 10–13 d. Augustas II susitiko su iš Didžiosios pasiuntinybės į Rusiją grįžtančiu Petru I. Derybose, vykusiose Rusų Ravoje, Petras I, nepaisydamas karaliaus prašymų, atsisakė paremti Augusto karo žygį.[11] Rugpjūčio 20 d. įvyko senato posėdis, o rugpjūčio 21 d. – karo tarybos posėdis. Suvokdami, kad karių ir atsargų nepakanka pradiniams tikslams – Valakijai ir Moldavijai – užimti, lenkai pasiūlė pradėti Kameneco apgultį, o Saksonijos vadai – ribotą kampaniją Moldavijoje, siekiant užimti kelias svarbias vietoves.[12]

Turkų ir totorių pasirengimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1698 m. sausio mėn. Stambulo žvalgyba pradėjo gauti žinių apie Augusto II pasirengimus, kurių tikslas, kaip manyta, buvo Kameneco atkovojimas. Gegužės mėn. Antiochui Kantemirui buvo įsakyta aprūpinti tvirtovę 100 000 talerių ir 2 000 janyčarų. Nuo birželio mėn. Kameneco garnizonas pradėjo rengti reidus, siekdamas surinkti žvalgybos duomenis ir pagrobti vergus. Šie reidai pasiekė Okopus, Sniatyną ir Pokutią – buvo pavergta daugybė žmonių ir pagrobta apie 1 500 karvių.[13]

Liepos mėn. turkų kariuomenė iš Budžako atvyko į Cucorą. Senesniuose šaltiniuose jos dydis buvo vertinamas nuo 30 000 iki 50 000 karių, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad reali kariuomenė tesiekė 12 000–15 000. Ją sudarė 3 000 totorių iš Budžako ordos, keli šimtai sekbanų (valstiečių samdinių) ir didžioji dalis Krymo totorių. Kartu su pagrindinėmis pajėgomis išžygiavo ir 2 000 janyčarų, turėjusių sustiprinti Kameneco garnizoną. Visai šiai kariuomenei vadovavo Kaplanas Girėjus, o jo pavaduotojas Gazis Girėjus vadovavo 3 000 Budžako totorių. Rugpjūčio mėn. viduryje kariuomenė išvyko į Kamenecą, kur atvyko rugpjūčio 23 d.[14]

Iš Kameneco Osmanų kariuomenė per Čornyj Ostrivą pasiekė Oleksynecą ir ten susitelkė maždaug rugsėjo 1 d. Totoriai surengė daugybę reidų, siekdami gauti žvalgybinės informacijos, ir jų metu nužudė daug civilių. Per vieną iš jų netoli Monastyryskos buvo aptikta mažesnė ATR kariuomenės dalis, o rugsėjo 3 d. žvalgai pastebėjo didesniąją grupę su saksais netoli Lvovo. Kaplanas Girėjus nusprendė pulti ATR pajėgas netoli Monastyryskos. Nukirsdinę 400 valstiečių, totoriai judėjo palei Strypos upę Osivcių link. Rugsėjo 7 d. jie perėjo upę ir įsirengė stovyklą netoli Bobulincių.[15]

Felikso Kazimiero Potockio vadovaujamos ATR pajėgos susitelkė Pidhaiciuose, kur vietovės reljefas ir pilis suteikė geras gynybines galimybes. Rugsėjo 7 d., gavęs žinių apie artėjančius totorius, Potockis įsakė Nikodemui Žaboklickiui skubėti į Pidhaicius. Sužinojęs, kad totoriai įsirengę prie Bobulincių, Žaboklickis surinko visus dalinius iš Monastyryskos (kartu su 12 lengvųjų patrankų) ir rugsėjo 8 d. anksti ryte išžygiavo Pidhaicių link, išskirstęs priekinę ir užpakalinę sargybą, pasirengusią atremti totorių puolimus.[16]

Mūšio eiga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugsėjo 8 d.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios mūšio dienos schema

Kaplanas Girėjus sužinojo, kad iš Monastyryskos žygiuoja ATR pajėgos. Miškinga ir pelkėta vietovė suteikė pranašumą Žaboklickio vadovaujamiems kariams. Remdamasis šia informacija, chanas nusprendė padalyti savo kariuomenę į dvi dalis. Apie 8 000 totorių turėjo pulti Pidhaicius, o apie 4 000 – sulaikyti ir sulėtinti Žaboklickio pajėgų atvykimą.[17]

Puolimas prie pilies

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji dalis, vadovaujama paties Kaplano Girėjaus, priartėjo prie Pidhaicių iš pietryčių. Totoriai iš karto metėsi prie pilies, bandydami persikelti per pylimą. Gynėjai nebuvo užklupti netikėtai – pilies patrankos tuoj pat atidengė ugnį į puolėjus. Dėl totorių skaičiaus pranašumo gynėjai buvo priversti pasitraukti nuo pylimo, tačiau taikli artilerijos ugnis neleido jiems persikelti per upę ir galutinai įveikti gynybos. Mykolo Potockio vadovaujamos kavalerijos rezervo ataka privertė priešą trauktis.[18]

Senamiesčio puolimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pamatęs nesėkmę, Kaplanas Girėjus nusprendė persikelti per Koropieco upę tarp dviejų tvenkinių netoli Zahaicių. Persikėlę totoriai puolė senamiestį. Gynę pėstininkai iš karto atsakė muškietų ugnimi. Nors skaičiumi gerokai nusileidę gynėjai ėmė trauktis, kavalerijos kontrataka vėl privertė totorius atsitraukti.[19]

Zahaicių puolimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėliau Kaplanas Girėjus įsakė pulti Zahaicius. Čia gynėjų padėtis buvo sunkiausia – jų buvo mažiau, o totoriai galėjo pulti iš trijų pusių. Šiaurėje totoriams trumpam pavyko pralaužti gynybą ir paimti į nelaisvę apie 100 valstiečių, tačiau atvykus trims raitelių vėliavoms (kariniams daliniams) iš Monastyryskos, puolimas buvo atremtas.[19]

Puolimas prieš iš Monastyryskos žygiuojančius karius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kol pirmoji totorių grupė atakavo Pidhaicius, antroji grupė smogė į iš Monastyryskos žygiuojančios ATR kariuomenės užnugarį. Nepaisant atkaklių kovų, ATR pajėgos, pasinaudodamos patrankomis, vežimų barikadomis ir gynybai palankiu reljefu, sėkmingai atmušė visus puolimus. Netoli Virbovo anksčiau labai ištįsusi lenkų kolona (išsitempusi iki maždaug 9 km) suformavo vieną didelę vežimų barikadą ir, ja prisidengdama, pasiekė Pidhaicius.[20]

Po nesėkmingų puolimų Kaplanas Girėjus nusprendė sutelkti pagrindines pajėgas prie Novosilkos, kur jos praleido naktį. Antroji grupė nakvojo miškuose netoli Virbovo.[20]

Rugsėjo 9 d.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrosios mūšio dienos schema

Naktį vykusioje karo taryboje Potockis nusprendė stoti į mūšį su totoriais už miesto ribų, maždaug 2 km į šiaurę nuo Pidhaicių. Vakarų pusę saugojo miškai, o rytų kryptis dar rugsėjo 8 d. parodė, kad totoriai negali pilnai išnaudoti savo skaičiaus pranašumo. Sprendimas kautis atvirame lauke turėjo tris pagrindines priežastis: nepakankamą pėstininkų skaičių ilgalaikei gynybai mieste, didžiąją dalį kariuomenės sudariusią kavaleriją bei baimę, kad totoriai nusiaubs Potockiui priklausantį miestą.[21]

ATR pajėgos buvo išdėstytos trimis pagrindiniais daliniais:[22]

  • Priekinį dalinį, vadovaujamą Jono Sobieskio, sudarė daugiausia apie 1 470 šarvuotosios kavalerijos, apie 170 pėstininkų ir kelios patrankos (vadovaujamos Martyno Kątskio). Jo užduotis buvo sukaustyti priešą ir pristabdyti puolimą.
  • Centrinį dalinį, vadovaujamą paties Potockio, sudarė apie 1 700 husarų. Jis turėjo atlikti kontrataką, kai priekinis dalinys sustabdys totorius. Kairįjį sparną vedė Kšištofas Skarbekas, o dešinįjį – N. Žaboklickis. Šis dalinys buvo išdėstytas maždaug 500 žingsnių už priekinio, kad husarai turėtų pakankamai erdvės įsibėgėti puolimui.
  • Užpakalinį (rezervinį) dalinį, vadovaujamą Potockio sūnaus Mykolo Potockio, sudarė apie 1 270 šarvuotosios kavalerijos karių, dalyvavusių kovose dar rugsėjo 8 d.

Užnugaryje, šalia miesto, buvo įrengta stovykla, apsupta vežimų barikadų. Likę pėstininkai turėjo ginti patį Pidhaicių miestą.[23]

Apie 11 val. ryto ATR pajėgos jau buvo išsidėsčiusios ir pasirengusios mūšiui. Rugsėjo 9 d. anksti ryte pagrindinės totorių pajėgos pajudėjo Monastyryskos link (2 km į rytus nuo Lytvynivo). Ten Kaplanas išsiuntė žvalgybos būrius ir atkūrė ryšį su Gaziu Girėjumi, kurio dalinys buvo netoli Virbovo. Apie 11 val. totorių kariuomenei buvo įsakyta pulti Pidhaicius. Dešinįjį sparną (apie 2 000 karių) vadovavo Gazis Girėjus, o kairįjį sparną (apie 5 000 karių) – pats Kaplanas Girėjus.[24]

Mūšis į šiaurę nuo miesto

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidurdienį Gazio Girėjaus vadovaujamas dešinysis sparnas pasiekė ATR priešakines pajėgas ir jas atstumė. Apie 12:30 val. Kaplano Girėjaus kairysis sparnas, įsikūręs aukštesnėje pozicijoje, pradėjo puolimą prieš pagrindines ATR pajėgas. Totoriai buvo sutikti intensyvia patrankų ir muškietų ugnimi, dėl kurios jų gretos sutriko. Pasinaudodamas šia proga, Jonas Sobieskis įsakė kavalerijai pulti ietimis. Tačiau šis puolimas nebuvo visiškai veiksmingas, nes teko pulti į kalną ir totorių buvo gerokai daugiau (630 prieš 5 000). Po maždaug 30 minučių atkaklios kovos ATR daliniai buvo priversti atsitraukti arčiau savo artilerijos pozicijų.

Totoriai kelis kartus mėgino atnaujinti puolimą, tačiau patrankų ir muškietų ugnis juos sustabdė. Galiausiai totoriai atsitraukė iki lanko šūvio atstumo, ir abi pusės toliau apšaudė viena kitą. Gazio Girėjaus sparnas taip pat nuo pat pradžių buvo apšaudomas patrankomis ir, matydamas kairiojo sparno kovos rezultatus, atsisakė tolesnio puolimo.[25]

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo tarpu apie 4 000 totorių (tie patys, kurie rugsėjo 8 d. atakavo Žaboklickio koloną) pajudėjo iš Virbovo per miškus ir netikėtai smogė ATR kariuomenei į vakarinį užnugarį. Šis puolimas buvo visiškai netikėtas, todėl totoriai sumušė kairįjį ATR užnugario sparną, sukėlė paniką gretose ir vos nesutriuškino visos Potockio kariuomenės.

Totoriai prasiveržė iki stovyklos ir, užuot tęsę puolimą prieš pagrindines pajėgas, ėmė ją plėšti bei žudyti ten likusius žmones. Tai suteikė ATR pajėgoms brangaus laiko persigrupuoti. Potockis įsakė galinio dalinio dešiniajam sparnui pulti stovyklą, prie jų prisijungė ir kairiojo sparno likučiai. Po aršios kovos, pareikalavusios didelių nuostolių abiem pusėms, totoriai buvo išvyti iš stovyklos.[26]

Pasekmės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Totorių atsitraukimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Totoriai daugiau jokių išpuolių nebevykdė. Jie pasitraukė, pakeliui sudegino Mužylivą ir perėjo Koropecio upę netoli Kozovos. Potockis, įtardamas galimą priešo apgaulę, dvi dienas laikė ATR kariuomenę parengtą mūšiui ir nesivijo totorių. Grįždami totoriai siuntė gausius plėšikų būrius, kurie grobė žmones ir turtą. Rugsėjo antroje pusėje jie pasiekė Kamenecą.[27]

Konfliktas tarp bajorijos ir karaliaus, dėl kurio kampanija buvo nutraukta

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lvovo apylinkėse dislokuotos ATR ir saksų pajėgos, pastebėjusios totorių aktyvumą, rugsėjo 6 d. lėtu tempu pajudėjo Pidhaicių link per Berežanus. Berežanuose Augustas II gavo žinią apie totorių pasitraukimą. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė buvo nepakankamai aprūpinta atsargomis (ir dėl to demoralizuota) bei neturėjo pakankamai artilerijos Kameneco apgulties operacijai. Be to, dėl konflikto tarp Lietuvos bajorų ir Sapiegų giminės Lietuvoje buvo paskelbtas visuotinis bajorų šaukimas. Todėl Augustas II pasiūlė nutraukti kampaniją. Senato taryba įpareigojo karalių palikti 10 000 karių Kameneco blokadai vykdyti taikos derybų metu. Senato tarybos nutarimas faktiškai užbaigė karo kampaniją.[28]

Konfliktas tarp karaliaus ir bajorijos dar labiau paaštrėjo, nes, bajorų nuomone, Augustas II demonstravo nepagarbą ATR įstatymams ir papročiams. ATR gyventojams labai nepatiko saksų kariuomenės elgesys – demoralizuoti saksai užsiiminėjo plėšikavimu ir prievartavimais. Rugsėjo 25 d. Mykolas Potockis su girtais savo vėliavos kariais nuėjo į valdovo palapinę Berežanuose ir įžeidinėjo ten esančius asmenis. Karaliaus tuo metu nebuvo, o kai jis sužinojo apie incidentą, persikėlė į saksų stovyklą. Jis išrikiavo saksų pajėgas mūšio rikiuote ir pajudėjo apie 1 000 žingsnių ATR stovyklos link, norėdamas įbauginti lenkus. Etmonai bandė nuraminti įsiaudrinusius ATR karius. Nors etmonai netikėjo, kad karalius iš tiesų puls saviškius, atsargumo dėlei buvo pasirengta gintis staigių smūgių ir atsitraukimų taktika. Vadų tarpininkavimas leido situaciją išspręsti taikiai. Rugsėjo 28 d. buvo pasiektas susitarimas. Po šio incidento 10 000 karių, pažadėtų Kameneco blokadai, taip ir nebuvo dislokuoti.[29][5]

Karlovicų sutartis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Praėjus penkiems mėnesiams po mūšio, 1699 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Karlovicų taikos sutartis. Nors Abiejų Tautų Respublikos karinė kampanija baigėsi nesėkme, ji turėjo svarbios politinės reikšmės – sustiprino ATR pozicijas derybose ir padėjo atgauti Podolę su nesugriautu Kamenecu. Abiejų Tautų Respublika taip pat grąžino Jonui III Sobieskiui Moldavijoje užkariautas teritorijas.[30] Paskutinis totorių antpuolis į ATR teritoriją įvyko po mėnesio ir baigėsi antruoju Martynovo mūšiu (1699 m.). Nuo tada Abiejų Tautų Respublika ir Osmanų imperija ilgam tapo taikiomis kaimynėmis.[5]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Wojtasik 1990, p. 99.
  2. ↑ Wojtasik 1990, p. 115.
  3. ↑ Wojtasik 1990, p. 98-100.
  4. 1 2 Wojtasik 1990, p. 125.
  5. 1 2 3 Reddaway 2016, p. 5.
  6. ↑ Wojtasik 1990, pp. 17–18.
  7. ↑ Wojtasik 1990, pp. 22–23, 62, 91–93.
  8. ↑ Wojtasik 1990, p. 64.
  9. ↑ Wojtasik 1990, pp. 68–69.
  10. ↑ Wojtasik 1990, pp. 71, 81–82.
  11. ↑ Wojtasik 1990, pp. 87–88.
  12. ↑ Wojtasik 1990, pp. 90–94.
  13. ↑ Wojtasik 1990, pp. 96–97.
  14. ↑ Wojtasik 1990, pp. 98–99.
  15. ↑ Wojtasik 1990, pp. 100–102, 109.
  16. ↑ Wojtasik 1990, pp. 107–110.
  17. ↑ Wojtasik 1990, pp. 110–111.
  18. ↑ Wojtasik 1990, pp. 112.
  19. 1 2 Wojtasik 1990, pp. 113.
  20. 1 2 Wojtasik 1990, pp. 114.
  21. ↑ Wojtasik 1990, pp. 115–117.
  22. ↑ Wojtasik 1990, pp. 117–118.
  23. ↑ Wojtasik 1990, pp. 118–119.
  24. ↑ Wojtasik 1990, pp. 120–121.
  25. ↑ Wojtasik 1990, pp. 121–123.
  26. ↑ Wojtasik 1990, pp. 123–126.
  27. ↑ Wojtasik 1990, p. 126.
  28. ↑ Wojtasik 1990, p. 127-133.
  29. ↑ Wojtasik 1990, p. 138-141.
  30. ↑ Wojtasik 1990, p. 153.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • (1762) Modern History being a Continuation of Universal History: History of Poland (Volume 34 of Modern History) London, pages 302-303
  • Wojtasik, Janusz (1990). Podhajce 1698 (lenkų). Warszawa, Poland: Dom Wydawniczy Bellona. ISBN 83-11-07813-0.
  • W. F. Reddaway; J. H. Penson; O. Halecki; J. H. Penson, red. (2016) [1941]. The Cambridge History of Poland: from Augustus II to Pilsudski (1697-1935). Cambridge University Press. ISBN 978-1-316-62003-8. Nuoroda tikrinta 2024-02-02.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pidhaicių_mūšis_(1698)&oldid=7865374"