Pidhaicių mūšis (1667)
Šis straipsnis apie 1667 m. mūšį. Apie 1698 m. mūšį skaitykite straipsnyje Pidhaicių mūšis (1698).
| Pidhaicių mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: ATR–kazokų–totorių karas | |||||||
 ATR kavalerija puola totorius ir kazokus mūšio metu. Józef Brandt paveikslas. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Kazokų etmonatas.svg){kind=small} Krymo chanatas
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Jonas Sobieskis Aleksandras Polanovskis
|
Petro Dorošenka Adilas Girėjus
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 3 000 karių 6 000 valstiečių 18 patrankų |
16 000–20 000 totorių 15 000 kazokų 3 000 janyčarų 52 patrankos | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| ~500 žuvusių ir sužeistų[2] | nežinoma | ||||||
Pidhaicių mūšis (lenk. Bitwa pod Podhajcami, ukr. Битва під Підгайцям) – 1667 m. spalio 6–16 d. Pidhaicių miestelyje vykęs mūšis tarp Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės ir Kazokų etmonato bei Krymo chanato bendrų pajėgų. Vienas ATR–kazokų–totorių karo mūšių.
Jono Sobieskio vadovaujamos žymiai mažesnės ATR pajėgos (apie 9 000) sugebėjo nugalėti apie 4 kartus didesnę kazokų, totorių ir janyčarų bendrą kariuomenę.[3]
Aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1667 m. sausio 31 d. Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos carystė sudarė Andrusovo paliaubų sutartį. Jos rezultatas buvo toks, kad Rusijai atiteko Kairiakrantė Ukraina, o ATR išlaikė valdžią Dešiniakrantėje Ukrainoje, kurią turėjo ginti tiek ATR, tiek Rusijos pajėgos.[4] Karo pabaiga ATR kariuomenei suteikė laiko sustiprėti. Tuo pačiu laikotarpiu Petro Dorošenka, Dešiniakrantės Ukrainos etmonas, siekdamas įtvirtinti savo valdžią šioje teritorijoje, pasirašė sutartį su sultonu Mechmedu IV, kuria Kazokų etmonatas buvo pripažintas Osmanų imperijos vasalu.
Siekdamas dar labiau sustiprinti savo karinę jėgą, Dorošenka sudarė sąjungą su Krymo chanato chanu Adilu Girėjumi.[5] Surinkęs 15 000 kazokų, apie 18 000 totorių ir 3 000 osmanų atsiųstų janyčarų, Dorošenka įsiveržė į Pidhaicių miestelio apylinkes vakarų Ukrainoje. ATR pajėgos, vadovaujamos būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio, sudarytos daugiausia iš ginkluotų kaimiečių, Galicijos rusėnų, kurie nuo pat Chmelnickio sukilimo pradžios liko ištikimi ATR valdovams, įsikūrė Pidhaicių pietinėje dalyje, siekdamos įgyti strateginį pranašumą prieš Dorošenkos kariuomenę. 1667 m. spalio 4 d. į vietovę atvyko kazokų ir totorių pajėgos.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1667 m. spalio 6 d. Adilo Girėjaus vadovaujamos totorių pajėgos pradėjo puolimą. Sobieskio pėstininkai, remiami kelių patrankų, atrėmė totorius ir surengė kontrataką.[6] Kitomis dienomis bendros kazokų, totorių ir janyčarų pajėgos nesėkmingai bandė apsupti ATR kariuomenės dešinįjį sparną ir iš šono pulti jų kairįjį sparną.
Jonas Sobieskis pasiuntė daugiau karių į kairįjį sparną ir, turėdamas skaičiaus pranašumą, nugalėjo kazokų–totorių pajėgas. Po nesėkmingų išpuolių Petro Dorošenka nesėkmingai bandė apgulė patį Pidhaicių miestelį. 1667 m. spalio 16 d. Sobieskis ir Dorošena pasirašė paliaubas, o kazokų ir totorių armija atsitraukė.[3] Ivano Sirkos įsiveržimas į Krymą atitraukė didelį skaičių totorių, kurie turėjo įtakos šios mūšio baigčiai, o maištingasis etmonas P. Dorošenka pripažino, kad kazokai yra pavaldūs Abiejų Tautų Respublikai.[7][8]
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nugalėjęs kazokų etmoną Dorošenką Pidhaiciuose, Jonas Sobieskis buvo paaukštintas į Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės vyriausiąjį vadą ir Didįjį karūnos etmoną, aukščiausią karinį laipsnį ATR valstybėje.[9]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Podhorodecki, Leszek (2010). Tatarzy. Bellon. p. 195. ISBN 9788311118010.
- ↑ Смолій В. А., Степанков В. М. Українська національна революція XVII ст. (1648—1676 рр.). — (Сер. Україна крізь віки) Т.7. — К.: Альтернативи, 1999. — ISBN 966-7217-26-4 p. 288
- ↑ 3,0 3,1 William Young (2004). International Politics and Warfare in the Age of Louis XIV and Peter the Great: A Guide to the Historical Literature. iUniverse. p. 428. ISBN 0-595-32992-6.
- ↑ Kataryna Wolczuk (2001). The moulding of Ukraine: the constitutional politics of state formation. Central European University Press. p. 32. ISBN 963-9241-25-3.
- ↑ Myroslav Shkandrij (2001). Russia and Ukraine: literature and the discourse of empire from Napoleonic to postcolonial times. McGill-Queen's Press. p. 199. ISBN 0-7735-2234-4.
- ↑ J. K. Fedorowicz; Maria Bogucka; Henryk Samsonowicz (1982). A Republic of nobles: studies in Polish history to 1864. CUP archive. p. 187. ISBN 0-521-24093-X.
- ↑ Marek A. Koprowski (2013). Kresy. SBM. p. 37. ISBN 978-83-7845-351-2.
- ↑ Podhorodecki, Leszek (2010). Tatarzy. Bellon. p. 196. ISBN 9788311118010.
- ↑ Simon Millar; Peter Dennis (2008). Vienna 1683: Christian Europe Repels the Ottomans. Osprey Publishing. p. 17. ISBN 1-84603-231-8.