Petronėlė Lastienė
| Petronėlė Lastienė | |
|---|---|
| Gimė | 1897 m. rugsėjo 9 d. Dalginė, Suvalkų gubernija |
| Mirė | 1981 m. lapkričio 30 d. (84 metai) Lietuvos SSR
|
| Tautybė | lietuvė |
| Sutuoktinis (-ė) | Adomas Lastas |
| Pareigos | istorikė, dėstytoja |
| Alma mater | Lietuvos universitetas |
Petronėlė Sirutytė-Lastienė (g. 1897 m. rugsėjo 9 d. – 1981 m. lapkričio 30 d.) – lietuvių istorikė, pedagogė, universiteto (vėliau - instituto) dėstytoja ir politinė kalinė[1], nacistinės okupacijos metais gelbėjusi žydus. Už veiklą gelbėjant žydus iš Kauno geto pripažinta Pasaulio tautų teisuole.[2]
Petronėlė gimė 1897 metais Dalginėje, Suvalkų gubernijoje.[1] 1914 m. baigė Lietuvos Marijampolės miesto mergaičių gimnaziją ir pradėjo dirbti slaugytoja 10-ojoje Rusijos armijoje dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kur išdirbo iki 1916 m. Po kurio laiko persikėlė į Maskvą, kur pradėjo studijuoti istoriją ir filologiją aukštojoje mokykloje. 1918 m. Petronėlė grįžo į Marijampolę ir dėstė istoriją, geografiją ir rusų kalbą Marijampolės realinėje gimnazijoje. Petronėlė susituokė su poetu Adomu Lastu ir 1923 m. persikėlė į Kauną. Taip pat Kaune Petronėlė dėstė istoriją Suaugusiųjų gimnazijoje, 1938 m. - Kauno 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje.
Nacių okupacijos metais dirbo Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytoja. Antrosios sovietinės okupacijos metais paskirta Kauno švietimo skyriaus vyriausiąja inspekore.[1] Vėliau Kauno universitete ji organizavo Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus ir jiems vadovavo.[1]
Žydų gelbėjimas holokausto metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viena iš Petronėlės mokinių buvo žydė Tamara Zalmanson, žinomo neurologo ir psichiatro prof. Vladimiro Lazersono dukra.[2] Nacių okupacijos metais Tamara su visa šeima buvo įkalinta Kauno gete. Ryšį su Tamara Petronėlė toliau palaikė per Bronę Pajedaitę, dirbusią gumos fabrike, tame pačiame, kuriame buvo įdarbinti geto kaliniai, įskaitant Tamarą.[2] Bronė nusiuntė Tamarai žinutę, kad Petronėlė pasiruošusi ją paslėpti. Tamara iš geto pabėgo 1944 m. balandžio 7 d. konvojavimo metu. Mėnesį slapstėsi savo mokytojos namuose, o vieninteliai tai žinoję žmonės buvo artimi Petronėlės draugai. Be Tamaros Petronėlė savo namuose slėpė ir kitus žydus. Išaugus slepiamų žydų skaičiui Petronėlės bute, Tamara dėl savo pačios saugumo buvo perkelta pas Veroniką Žvironaitę, kitą tos pačios mokyklos mokytoją.[2]
Po karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. ėmė dirbti Kauno švietimo skyriaus vyriausiąja inspektore. Tarpininkavo rašant memorandumą dėl Lietuvos neteisėto aneksavimo sovietams užėmus Lietuvą. Memorandumą siekta parašyti prancūzų kalba ir išsiųsti į Vakarus, supažindinant pasaulį su neteisėta Lietuvos aneksija.[3] Tačiau 1945 m. rudenį sovietiniai saugumo organai ją suėmė, o Karo tribunolas apkaltinęs dalyvavimu pogrindinėje organizacijoje ir kontrrevoliucine agitacija, nuteisė aštuoneriems metams lagerio bei penkeriems metams tremties.[1] Kartu buvo teisiami teisininkas prof. Tadas Petkevičius ir buvęs užsienio reikalų ministras, Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas.[1] 1953 m. ji iš Uchtižemlago Komijoje grįžo į Lietuvą ir bandė ieškotis darbo, tačiau būdama politinė kalinė susidūrė su sunkumais. Buvusiam Petronėlės mokiniui KPI rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui tarpininkaujant, ji gavo dėstytojos pareigas universitete. Vis dėlto jai buvo uždrausta dėstyti istoriją, tad ji nuo 1955 m. rudens iki išėjimo į pensiją dirbo KPI Rusų kalbos katedroje.[1] Prieš jos įdarbinimą universitete dėl politinių pažiūrų buvo pasisakę Institute dirbantys Kazimieras Lengvinas, A. Jūrelė bei tuometis komsorgas Lionginas Šepetys.[1] 1963 m. m. ji išėjo į pensiją. Mirė 1981 m. Kaune.
Petronėlė taip pat buvo profesionali vertėja ir išvertė bei išspausdino P. Gori „Gegužės šventę“, Antono Čechovo „Girinį“, R. Viperio „Vidurinių amžių istoriją“ ir „Naujųjų amžių istoriją bei Oliverio Kurvudo „Šiaurės klajūnus“.
Pripažinimas ir paminėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2000 m. liepos 30 d. Jad Vašem pripažino Petronėlę Lastienę Pasaulio tautų teisuole[2], o 2004 m. Lietuvos prezidentas apdovanojo „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.[4] Petronėlės vardas įrašytas į Garbės sieną Jad Vašem muziejaus teritorijoje įkurtame Pasaulio Tautų Teisuolių sode Jeruzalėje.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 LASTIENĖ Petronėlė (KTU veteranų klubas Emeritus)
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „Lastienė Petronėlė (1897 - 1981)“. The Righteous Among The Nations. Jad Vašem. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 10 d.
- ↑ Ašmenskas, Viktoras (2009). Didžiosios tautos aukos (PDF) (3rd leid.). Diemedžio leidykla. p. 150. ISBN 978-9986-23-155-4.
- ↑ Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų žydų gelbėtojų sąrašas (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus)