Pernu mūšis (1609)
| Pernu mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR–Švedijos karas (1600–1611) | |||||||||
 Pernu iš šiaurės, 1554 m. raižinys | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Lietuvos didžioji kunigaikštystė |
 Švedijos imperija | ||||||||
| Vadai | |||||||||
 Jonas Karolis Chodkevičius |
Daniel von Wochen | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| ~2 tūkst. karių | |||||||||
| Aukos | |||||||||
| 45 žuvę | 100 žuvusių 300 sužeistų | ||||||||
Pernu mūšis (šved. Belägringen av Pärnu, lenk. Oblężenie Parnawy) – 1609 m. vasario 28 – kovo 2 d. vykęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Švedijos imperijos karinių dalinių mūšis dėl Pernu miesto, vienas 1600-1611 m. ATR-Švedijos karo mūšių.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1608 m. Švedijos pajėgos, vadovaujamos Joachimo Mansfeldo, pakartotinai įsiveržė į Livoniją ir užėmė Diunamiundę (Dauguvos tvirtovę), Faliną (Viljandį) ir Kokenhauzeną (Kuoknesė). Invazija vyko taip sėkmingai, kad Švedijos karalius Karolis IX jau planavo užimti Rygą bei perkelti kovos veiksmus į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritoriją.
1608 m. rugsėjo mėn. į Lietuvą grįžo LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Savo iniciatyva jis surinko 18 kavalerijos vėliavų (2019 karių) ir pradėjo rengti išpuolius prieš švedų pajėgas. Nei Lietuvos, nei Lenkijos ižde karui nebuvo lėšų, nors ATR Seime vėliau buvo priimtas sprendimas surengti naują lėšų rinkimą karo reikmėms. Chodkevičiaus kariai sutiko palaukti atlyginimo iki 1609 m. balandžio 19 d. Netrukus Chodkevičius gavo finansinės paramos iš LDK magnatų. Šios lėšos leido tęsti karo veiksmus, kurių baze tapo Biržai; vėliau Chodkevičius savo štabą perkėlė į Salacgryvą.
Karo veiksmų eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1609 m. vasario poradžioje Chodkevičius sužinojo, kad švedų kariai iš Pernu pajudėjo link netoli Rygos buvusios Daugavgryvos tvitovės. Chodkevičius surinko savo dalinius ir pamėgino užkirsti kelią švedų pajėgoms. Švedams pavyko aplenkti Chodkevičių ir pirmiems užimti Daugavgryvą. Nenorėdamas veltis į kautynes su stiprioje tvirtovėje įsitvirtinusiomis didelėmis priešo pajėgomis, Chodkevičius nusprendė atakuoti švedų užnugaryje buvusį Pernu.
Chodkevičiaus pajėgos judėjo maskuodamosi ir, miškais, vengdamos kelių, po šešių dienų žygio, vasario 28 d. pavakare išėjo mylios atstumu nuo švedų užimto Pernu miesto. Maskuotės tikslais žygio metu Chodkevičius, nepaisant didelio šalčio ir stipraus vėjo, buvo uždraudęs kurti ugnį ir garsiai bendrauti.[1]
Chodkevičiaus pajėgos Pernu puolimą pradėjo vasario 28 d. vidurnaktį, be pasirengimo, iš žygio pozicijų. Švedams nesuvokus situacijos, lietuviai užlipo ant sienų, susprogdino trejus miesto vartus ir įsiveržė į miestą. Švedų pajėgos buvo užkluptos netikėtai, tačiau įsiplieskusiame artimame mūšyje, sugebėjo susiorientuoti ir netgi išsikviesti pastiprinimą. Nepaisant to, LDK pajėgos greitai užėmė miestą ir priartėję prie Pernu pilies, padegė jos vartus. Įsiplieskus gaisrui, švedų vadas kaip pasidavimo ženklą išmetė pro langą vartų raktus. Švedų ganizonas kovo 2 d. kapituliavo.[1]
Švedų šaltiniuose nurodoma, kiek kitokia mūšio eiga. Pagal šią versiją lietuviai surengė dvi atakas – vasario 28 d. miestas buvo atakuotas iš eigos, lietuvių pajėgoms pavyko užlipti ant miesto sienų, tačiau švedai pastebėjo ataką ir sugebėjo ją atmušti. Antroji ataka vyko jau kovo 1 d. Jos metu lietuvių inžinieriams pavyko nepastebėtiems prieiti prie miesto vartų ir juos išsprodginti.[2]
Mūšio pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšyje Švedijos kariuomenė neteko apie 100 karių žuvusiais ir apie 300 – sužeistaisiais; lietuvių nuostoliai sudarė apie 45 karius. Po mūšio 155 škotų samdiniai, tarnavę švedų kariuomenėje, perėjo į LDK pusę. Chodkevičiaus trofėjais tapo 104 švedų patrankos, taip pat keletas valčių bei baržų ir du prekybiniai laivai.[2]
Po mūšio Chodkevičius Pernu paliko 200 karių įgulą, o pats su likusia kariuomene jūra patraukė į ATR kontroliuotą Rygą, kuriai grėsė Daugavgryvos tvirtovę užėmę švedai. LDK didysis etmonas iš užgrobtų laivų suformavo flotilę, kurią apginklavo Pernu tvirtovės patrankomis. Šiais laivais jis sėkmingai atakavo Salacgryvos uoste stovėjusį švedų karo laivyną – šios kautynės gavo Salio jūros mūšio pavadinimą.[3][4]
Dėl pralaimėjimo Karolis IX apkaltino švedų garnizono Pernu vadą Danielį fon Vocheną (vok. Daniel von Wochen) bendradarbiavimu su priešu. D. fon Vochenas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme.[2]
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Claes-Göran Isacson, Vägen till stormakt — Vasaättens krig, Stockholm, Norstedts, 2006 ISBN 91-1-301502-8.
- Podhorodecki, Leszek , Rapier i koncerz, Warszawa 1985, ISBN 83-05-11452-X.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Leszek Podhorodecki, Rapier i koncerz, p. 109–110
- 1 2 3 Claes-Göran Isacson, Vägen till stormakt – Vasaättens krig, p. 333
- ↑ „Jūros Salaspilio“ mūšis – pamiršta lietuvių laivyno pergalė"
- ↑ „Lietuvos karinio jūrų laivyno istorija ir Salacgryvos mūšis 1609 Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.“