Pergalės ordinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pergalės ordinas


Pergalės ordinas ir jo juostelė
Valstybė Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Tipas aukščiausias karinis ordinas
Tinkamumas aukščiausieji karo vadai
Apdovanojama už už sėkmingas karines operacijas, kuriose dalyvaudavo vienas ar keli frontai, kurių dėka situacija radikaliai pasikeisdavo Raudonosios Armijos naudai.
Būklė nebeapdovanojama
Aprašas atstumas tarp priešingų spindulių galų – 72 mm, masė – 78 g (47 g platinos, 2 g aukso, 19 g sidabro, 25 karatai rubinų, 16 karatų briliantų
Statistika
Įsteigtas 1943 m. lapkričio 8 d.
Pirmas apdovanojimas 1944 m. balandžio 10 d.
Paskutinis apdovanojimas 1945 m. rugsėjo 9 d.
Iš viso apdovanota 19 (20, bet 1 anuliuotas)
Vyresnumo tvarka
Vyresnis  nėra
Jaunesnis  nėra

Pergalės ordinas (rus. Орден «Победа») – aukščiausias karinis TSRS ordinas. Įsteigtas 1943 m. lapkričio 8 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku kartu su kareivišku Šlovės ordinu. 1944 m. rugpjūčio 18 d. TSRS AT Prezidimo nutarimu patvirtintas Pergalės ordino pavyzdys ir ordino juostos aprašas bei juostelės nešiojimo tvarka. Viso buvo 20 apdovanojimų ir 17 kavalierių (trys apdovanoti po 2 kartus, vieno apdovanojimas po mirties panaikintas).

Ordino statutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pergalės ordinas yra aukščiausias karinis ordinas. Juo apdovanojami tik aukščiausieji Raudonosios Armijos vadai už tokias sėkmingas operacijas vieno ar kelių frontų masto, kur operacijos dėka situacija labai pasikeitė Raudonosios Armijos naudai.
  • Apdovanotiesiems Pergalės ordinu kaip ypatingos pagarbos ženklas, įkuriama memorialinė lenta, kurioje įrašomi tik Pergalės ordino kavalieriai. Memorialinė lenta įrengta Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose.
  • Šiuo ordinu apdovanoti gali tik TSRS AT Prezidiumo įsaku.
  • Pergalės ordinas nešiojamas kairėje krūtinės pusėje, 12–14 cm virš diržo lygio.
  • Po kavalieriaus mirties Pergalės ordino ženklas turi būti perduodamas Deimantų fondui,

Ordino aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ordino ženklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergalės ordino kopija stambiu planu

Pergalės ordino ženklas yra iškila rubininė penkiakampė žvaigždė su briliantų apvadu. Tarp šios žvaigždės spindulių yra po 5 siaurus spindulius, nusėtus briliantais. Žvaigždės centre yra skritulys, padengtas žydru emaliu, kuriame pavaizduotas Maskvos Kremliaus Spaso bokštas ir ir dalis Kremliaus sienos su Lenino mauzoliejumi, šį vaizdą supa lauro ir ąžuolo šakų vainikas. viršutinėje skritulio dalyje, abipus bokšto žvaigždės užrašas balto emalio raidėmis СССР ('TSRS'). Apatinėje skritulio dalyje raudono emalio juostelėje užrašas balto emalio raidėmis ПОБЕДА ('Pergalė').

Ordino ženklas gaminamas iš platinos. Puošiant ordiną panaudoti platina, auksas, sidabras, emalis, penki dirbtiniai rubinai (žvaigždės spinduliams), 174 smulkūs briliantai.

Nuotolis tarp tolimiausių spindulių galų – 72 mm. Skritulio su Spaso bokštu skersmuo – 31 mm. Suminė masė – 78 g. Platinos kiekis ordine – 47 g, aukso – 2 g, sidabro – 19 g. Visi 5 rubinai – po 5 karatus. Suminė briliantų masė – 16 karatų.

Antroje pusėje (reverse) yra apvali sidabrinė plokštelė, kurios centre sidabrinis strypelis su sriegiais ir veržle (apvali, sidabrinė, skersmuo 14–16 mm), skirti pritvirtinti ordino ženklą prie drabužių. Plokštelė prie ordino pritvirtinta penkiomis kniedėmis.

Ordino juostelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ordino juostelės plotis – 46 mm, aukštis – 8 mm. Ji turi 6 kitų tarybinių ordinų spalvas, atskirtas baltais pusės milimetro pločio ruoželiais:

Juostelė nešiojama 1 cm aukščiau už kitų apdovanojimų juosteles.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1943 m., po lūžio Didžiajame Tėvynės kare, TSRS vadovybė nutarė įkurti aukščiausiąjį karinį ordiną, kuriuo galėtų apdovanoti labiausiai nusipelniusius karvedžius. Keliems dailininkams medalininkams buvo duotas užsakymas paruošti ordino ženklo eskizus. Pradžioje buvo galvojama ordiną pavadinti За верность Родине ('Už ištikimybę Tėvynei').[1]

1943 m. liepos mėn. vienas pirmųjų ordino ženklo projektą pateikė Tarybinės Armijos Užnugario valdybos štabo karininkas pulkininkas N. Nejelovas (Н. С. Неелов). Tačiau jo projektas nebuvo patvirtintas, ordino eskizo kūrimas tęsėsi. Iš pateiktų eskizų buvo atrinktas Vyriausiosios užnugario intendantų valdybos techninio komiteto vyriausiojo dailininko A. Kuznecovo ('А. И. Кузнецов') projektas. A. Kuznecovas jau buvo sukūręs Tėvynės karo ordino ženklų projektą. Pirmasis ordino pavyzdys Stalinui buvo pateiktas 1943 m. spalio 25 d. Ordino projektui (penkiakampė žvaigždė su apvaliu medalionu centre, kuriame profiliniai Lenino ir Stalino portretai (kaip ir Nejelovo projekte)) Stalinas nepritarė. Stalinas pasiūlė medaliono centre pavaizduoti Maskvos Kremliaus Spaso bokštą. Spalio 29 d. Kuznecovas pateikė kelis naujus eskizus, iš kurių Stalinas parinko vieną, turėjusį užrašą Победа ('Pergalė'). Dailininkui buvo pasiūlyta pakoreguoti ordino išvaizdą – padidinti Spaso bokšto ir Kremliaus sienos vaizdą, foną padaryti žydru, pakeisti raudonos žvaigždės spindulių tarpuose esančių mažųjų spindulių dydį.
Lapkričio 5 d. buvo pabaigtas bandomasis ordino egzempliorius, pagamintas iš platinos, briliantų ir rubinų. Tada ordino ženklo projektas buvo patvirtintas.[2]

Ordinas turėjo būti gaminamas iš brangiųjų metalų (platina ir auksas) ir brangakmenių (briliantai ir rubinai), todėl ordinų gamyba buvo pavesta Maskvos juvelyrinio laikrodžių fabriko meistrams. Tai buvo unikalus atvejis, Pergalės ordinas buvo vienintelis TSRS ordinas, kurį gamino ne monetų kalykla. Buvo numatyta pagaminti 30 ordino ženklų. Specialistų paskaičiavimais kiekvienam ženklui reikėjo 180 briliantų, 50 rožyčių ir 300 g platinos (atsižvelgiant į sugadinamas medžiagas). Liaudies komisarų tarybos nutarimu ordinų gamybai buvo išskirta 5400 briliantai, 1500 rožyčių ir 9 kg platinos. Gaminant ordinus buvo susidurta su problema – natūralūs rubinai būna įvairių atspalvių, todėl nepavyko surinkti net vieno ordino, kurio raudonos žvaigždės spindulių spalva būtų vienoda. Todėl buvo nutarta ordinų gamybai naudoti dirbtinius rubinus, kuriuos galima pagaminti vienodo atspalvio.

Pirmieji apdovanojimai (1944 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis apdovanojimas Pergalės ordinu įvyko 1944 m. balandžio 10 d. Apdovanotasis Pergalės ordinu Nr. 1 buvo 1-ojo Ukrainos fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas G. Žukovas. Ordiną Nr.2 gavo Generalinio štabo viršininkas Tarybų Sąjungos maršalas A. Vasilevskis, ordiną Nr. 3 gavo Vyriausiasis vadas Tarybų Sąjungos maršalas J. Stalinas. Visi šie trys ordinai suteikti už dešiniakrantės Ukrainos išvadavimą.

Apdovanojimai karo pabaigoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo Pergalės ordino įteikimo A. Vasilevskiui įskaitos kortelė

Tolesni apdovanojimai įvyko 1945 m. kovo 30 d., kai ordino kavalieriais tapo:

  • 2-ojo Baltarusijos fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas Konstantinas Rokosovskis (už Lenkijos išvadavimą)
  • ir 1-ojo Ukrainos fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas Ivanas Konevas (už Lenkijos išvadavimą ir Oderio forsavimą.

1945 m. balandžio 19 d. antruoju Pergalės ordinu buvo apdovanotas 3-iojo Baltarusijos fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas A. Vasilevskis (už Kenigsbergo ir Rytų Prūsijos užėmimą).

1945 m. balandžio 26 d. Pergalės ordinais apdovanoti dar du karvedžiai (už Vengrijos ir Austrijos užėmimą):

1945 m. gegužės 31 d. ordinu buvo apdovanoti:

  • Leningrado fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas Leonidas Govorovas (už Estijos išvadavimą),
  • 1-ojo Baltarusijos fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas G. Žukovas (už Berlyno paėmimą).

1945 m. birželio 4 d. Pergalės ordinais už kovinių operacijų planavimą ir frontų veiklos koordinavimą viso karo metu buvo apdovanoti dar du karvedžiai:

1945 m. birželio 26 d. antruoju Pergalės ordinu apdovanotas J. Stalinas.

1945 m. rugsėjo 8 d. Pergalės ordinu už pergalę prieš Japoniją apdovanotas Tolimųjų Rytų Fronto vadas Tarybų Sąjungos maršalas Kirilas Mereckovas.

Sąjungininkų apdovanojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus karui buvo nutarta apdovanoti Pergalės ordinu sąjungininkų kariuomenių vadus. 1945 m. birželio 5 d. „už ryškius pasiekimus vadovaujant didelio masto karinėms operacijoms, kurių dėka buvo pasiekta Jungtinių Tautų pergalė prieš hitlerinę Vokietiją“ buvo apdovanoti:

Rumunijos karalius Michajus I Hohencolernas-Zigmnarinenas 1944 m. rugpjūčio 23 d. areštavo su hitlerine Vokietija bendradarbiavusią Rumunijos vyriausybę. Už tai 1945 m. liepos 6 d. karalius Michajus I buvo apdovanotas Pergalės ordinu „už ryžtingą Rumunijos politikos posūkį nutraukti ryšius su hitlerine Vokietija ir sudaryti sąjungą su Jungtinėmis Tautomis metu, kai Vokietijos pralaimėjimas dar nebuvo akivaizdus“.[3]

Lenkijos maršalas Michalas Rolia-Žimerinskis (Michał Żymierski) Pergalės ordinu buvo apdovanotas 1945 m. rugpjūčio 9 d. „už ryškius nuopelnus organizuojant Lenkijos ginkluotąsias pajėgas ir sėkmingą vadovavimą Lenkijos kariuomenės kovinėms operacijoms lemiamiuose mūšiuose prieš bendrą priešą – hitlerinę Vokietiją“.

Paskutinis Pergalės ordino kavalierius užsienietis buvo 1945 m. rugsėjo 9 d. apdovanotas Jugoslavijos maršalas Josipas Broz Titas („už žymius nuopelnus vadovaujant didelio masto kovinėms operacijoms, kurios Jungtinėms Tautoms padėjo laimėti prieš hitlerinę Vokietiją“).

Ordino kavalieriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tarybų Sąjungos maršalas G. Žukovas (Г. К. Жуков) (už dešiniakrantės Ukrainos išvadavimą)
  2. Tarybų Sąjungos maršalas A. Vasilevskis (А. М. Василевский) (už dešiniakrantės Ukrainos išvadavimą)
  3. Tarybų Sąjungos maršalas J. Stalinas (И. В. Сталин) (už dešiniakrantės Ukrainos išvadavimą)
  4. Tarybų Sąjungos maršalas I. Konevas (И. С. Конев) (už Lenkijos išvadavimą ir Oderio forsavimą)
  5. Tarybų Sąjungos maršalas K. Rokosovskis (К. К. Рокоссовский) (už Lenkijos išvadavimą)
  6. Tarybų Sąjungos maršalas A. Vasilevskis (už kovinių operacijų planavimą ir frontų veiklos koordinavimą)
  7. Tarybų Sąjungos maršalas R. Malinovskis (Р. Я. Малиновский) (už Austrijos ir Vengrijos išvadavimą)
  8. Tarybų Sąjungos maršalas F. Tolbuchinas (Ф. И. Толбухин) (už Austrijos ir Vengrijos išvadavimą)
  9. Tarybų Sąjungos maršalas L. Govorovas (Л. А. Говоров) (už Estijos išvadavimą)
  10. Tarybų Sąjungos maršalas G. Žukovas (už Berlyno paėmimą)
  11. Tarybų Sąjungos maršalas S. Timošenka (С. К. Тимошенко) (už kovinių operacijų planavimą ir frontų veiklos koordinavimą)
  12. armijos generolas A. Antonovas (А. И. Антонов) (už kovinių operacijų planavimą ir frontų veiklos koordinavimą)
  13. JAV armijos generolas Dvaitas Eizenhaueris (Dwight Eisenhower) (už ryškius pasiekimus vadovaujant didelio masto karinėms operacijoms, kurių dėka buvo pasiekta Jungtinių Tautų pergalė prieš hitlerinę Vokietiją)
  14. feldmaršalas Bernardas Montgomeris (Bernard Law Montgomery) (už ryškius pasiekimus vadovaujant didelio masto karinėms operacijoms, kurių dėka buvo pasiekta Jungtinių Tautų pergalė prieš hitlerinę Vokietiją)[4]
  15. TSRS generalisimas J. Stalinas (už pergalę prieš Vokietiją)
  16. Rumunijos karalius Michajus I Hohencolernas-Zigmnarinenas (už ryžtingą Rumunijos politikos posūkį nutraukti ryšius su hitlerine Vokietija ir sudaryti sąjungą su Jungtinėmis Tautomis metu, kai Vokietijos pralaimėjimas dar nebuvo akivaizdus)
  17. Lenkijos maršalas Michalas Rolia-Žimerskis (Michał Żymierski) (už ryškius nuopelnus organizuojant Lenkijos ginkluotąsias pajėgas ir sėkmingą vadovavimą Lenkijos kariuomenės kovinėms operacijoms lemiamiuose mūšiuose prieš bendrą priešą – hitlerinę Vokietiją)
  18. Tarybų Sąjungos maršalas K. Mereckovas (К.А. Мерецков) (už sėkmingą vadovavimą kariuomenei kare prieš Japoniją)
  19. Jugoslavijos maršalas Josipas Broz Titas (už žymius nuopelnus vadovaujant didelio masto kovinėms operacijoms, kurios Jungtinėms Tautoms padėjo laimėti prieš hitlerinę Vokietiją)
  20. Tarybų Sąjungos maršalas L. Brežnevas (Л. И. Брежнев) (apdovanojimas atšauktas)

Įteiktų ordinų likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Visi ordinai, kurie buvom įteikti tarybiniams karvedžiams, taip pat Lenkijos maršalui M. Roliai-Žimerskiui, yra Rusijoje:
    • Centriniame Ginkluotųjų pajėgų muziejuje yra 5 Pergalės ordinai (2 Žukovo, 2 Vasilevskio ir 1 Malinovskio). Muziejaus Pergalės salėje eksponuojamos ordinų kopijos, o patys originalai yra saugyklose.[5]
    • K. Rokosovskio ir M. Rolios-Žimerskio ordinai saugomi Deimantų fonde[6]
    • Likę Pergalės ordino egzemplioriai saugomi „Gochrane“
  • D. Eizenhauerio Pergalės ordinas saugomas 34-ojo JAV prezidento memorialinėje bibliotekoje jo gimtame mieste Abilene (Kanzasas).[7]
  • J. Broz Tito ordinas eksponuojamas „Gegužės 25-osios“ muziejuje Belgrade.
  • Feldmaršalo Montgomerio ordinas eksponuojamas Imperijos karo muziejuje Londone.
  • Karaliaus Michajaus I Pergalės ordino likimas nežinomas (į 60-ąsias Pergalės dienos šventimo metines Michajus I buvo atvykęs be šio ordino). Oficialiai teigiama, kad ordinas saugomas karaliaus Michajaus I sodyboje Versua vietovėje (Šveicarija).[8]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Зачем был нужен орден Победы?. In: Вокруг света. 2007 m. Patikrinta 2010-11-28.
  2. ↑ Владимир Пахомов (2003) «Слава», озарённая «Победой». Archyvuota kopija 2011-12-15 iš Wayback Machine projekto.. In: Советская Россия (23 октября 2003). Patikrinta 2010-11-28.
  3. ↑ Алексей Абрамов Зеркало истории. In: Независимое военное обозрение (05 июля 2002)
  4. ↑ Apdovanojimo rašto nuotrauka Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ Михаил Фалалеев Куда пропали ордена советского маршала. Российская газета (15 декабря 2006). Patikrinta 2010-12-04.
  6. ↑ Зачем был нужен орден Победы? In: Вокруг света
  7. ↑ Иван Лебедев Орден «Победа» в музее Эйзенхауэра Archyvuota kopija 2009-03-24 iš Wayback Machine projekto.. ИТАР-ТАСС (11.03.2005). Patikrinta 2010-12-04.
  8. ↑ Вера Щирова Цена награды Archyvuota kopija 2012-05-13 iš Wayback Machine projekto.. Новые известия (21 ноября 2006). Patikrinta 2010-12-04.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pergalės_ordinas&oldid=6818494"