Peršalimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Peršalimas yra viršutinių kvėpavimo takų infekcija.

Peršalimas arba ūminė viršutinių kvėpavimo takų (respiracinė) infekcija (ŪRVI)[1] – užkrečiama virusinė viršutinių kvėpavimo takų (nosies ir gerklų) infekcija.[2][3]

Peršalimas yra viena dažniausių ligų, kuria kiekvienas žmogus vidutiniškai serga 2–4 kartus per metus.[4] Peršalimas nėra pavojingas ir praeina per 7–10 dienų.[4]

Peršalimas dažnai maišomas su rimtesne liga – gripu, kuriam būdinga aukšta temperatūra, šaltkrėtis, kaulų ir raumenų skausmai.[5] Gripas daug pavojingesnis už peršalimą, nes sukelia komplikacijas, pavyzdžiui, plaučių uždegimą.

Peršalimo pavadinimas yra klaidinantis, nes klimatas gali tik daryti įtaką organizmo imunitetui ir paaštrinti simptomus, tačiau ligos sukėlėjas yra virusas.

Patologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peršalimą gali sukelti virš 100 rūšių virusų.[4] Kadangi peršalimą sukeliantys virusai mutuoja, vakcinavimas yra neefektyvus. Virusai pereina iš vieno žmogaus kitam per mažus lašelius, atsirandančius kosint ar čiaudint. Šie lašeliai ore pasklinda 3–5 metrų atstumu ir išlieka net keletą valandų. Taip pat dažnai apsikrečiama per daiktus, kuriuos lietė sergantis žmogus. Pastebėta, kad per lygius daiktus, tokius kaip metalinės rankenos, virusas perduodamas geriau, nei per porėtus, tokius kaip mediniai daiktai ar popierius.

Virusai į organizmą dažniausiai patenka per nosį ar akis ir sparčiai dauginasi nosiaryklėje. Virusas į ląsteles patenka per ICAM-1 receptorius[6].

Simptomai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausi peršalimo simptomai yra sloga,[5] gerklės skausmas, galvos skausmas, kosulys,[7][8] bendras silpnumas.

Peršalimu apsikrečia 95 % su virusu susidūrusių asmenų, bet simptomai pasireiškia tik 75 % atvejų. Simptomai pasireiškia praėjus 1–2 dienoms po apkrėtimo ir yra organizmo apsauginės reakcijos:[9] čiaudulys, sloga ir kosulys – tai bandymai išvyti užpuolikus, o uždegimas pritraukia ir aktyvuoja imunines ląsteles. Virusas pasinaudoja čiauduliu kaip būdu plisti.

Komplikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bakterijos, paprastai gyvenančios nosiaryklėje, gali pasinaudoti susilpnėjusia imunine sistema ir sukelti antrinę infekciją. Dažniausiai pasitaiko vaikų vidurinės ausies uždegimai bei bakterinis sinusitas.[10] Galima šių infekcijų priežastis yra stiprus nosies pūtimas. Nosies gleivinės išskyros dėl slėgio pasiekia ausį ir sinusus ir ten sukelia infekciją.

Prevencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geriausias peršalimo prevencijos būdas – vengti kontakto su ligoniais, gerai plauti rankas ir neliesti savo veido.[6][11]

Antibakterinis muilas nepažeidžia viruso dalelių, bet pats mechaninis plovimo veiksmas jas pašalina.[12] Prieš virusus veiksmingi alkoholiniai rankų valymo geliai.

Kai kuriose šalyse, pvz., Kinijoje ar Japonijoje peršalę žmonės nešioja chirurgines kaukes, kad apsaugotų aplinkinius.

Kadangi peršalimą sukelia daug virusų rūšių, kurios mutuoja, vakcinacija yra neefektyvi.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peršalimui gydyti vaistų nėra, t. y. nėra priemonių, efektyviai kovojančių su virusais. Tik ligonio imuninė sistema gali susidoroti su infekcija. Per keletą dienų ji pradeda gaminti antikūnus, efektyviai kovojančius su peršalimą sukėlusiu virusu. Taigi, peršalimo gydymo būdai tegali sušvelninti simptomus. Tarp jų yra analgetikai, kaip acetilsalicilo rūgštis ar paracetamolis, ar jų analogai pastilių pavidalu. Taip pat naudojami pirmosios kartos antihistamininiai preparatai, tokie kaip klemastinas, feniraminas, gleivinių uždegimui malšinti.

Šilta ir drėgna aplinka palengvina simptomus. Palengvinti peršalimo simptomus buityje naudojamos karštos žolelių ir vaisinės arbatos, gaminamos iš ramunėlių, erškėtuogių, čiobrelių, raudonėlių. Pastebėtina, jog yra tikimybė, kad simptomų malšinimas prailgina ligos trukmę, tačiau tai nėra įrodyta.

Publikacijos XX a. antroje pusėje teigė, kad vitamino C vartojimas sumažina peršalimo tikimybę, tačiau vėlesni tyrimai tai neigia.

Įtaka visuomenei[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mičigano universiteto tyrėjas dr. A. Markas Fendrikas 2003 m. paskelbė peršalimo ekonominių pasekmių studiją. Buvo nustatyta, kad vien Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet dėl peršalimo į gydytojus kreipiamasi 100 milijonų kartų, kas iš viso gali kainuoti per 7,7 milijardus JAV dolerių. Daugiau nei trečdaliui pacientų išrašomi antibiotiniai preparatai, kurie dažnai ne tik be reikalo švaisto resursus, bet ir kelia mikroorganizmų atsparumą tokiems preparatams, o prieš virusus yra neefktyvūs. Tyrimas nustatė, kad amerikiečiai kasmet išleidžia 2,9 milijardus JAV dolerių simptominiams vaistams parduodamiems be recepto bei dar 400 milijonus receptiniams vaistams. Be to, 1,1 milijardas JAV dolerių išleidžiamas gydytojų paskirtiems antibiotikams, kurie neturi jokios įtakos šiai virusinei ligai. Buvo spėjama, kad kasmet dėl peršalimo mokiniai praleidžia 189 milijonus mokyklos dienų. Juos prižiūrėdami tėvai praleidžia 126 milijonus darbo dienų. Sudėjus su darbo dienomis, praleistomis susirgus patiems darbuotojams, nuostoliai dėl darbo praleisto dėl peršalimo sudaro virš 20 milijardų JAV dolerių.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peršalimas buvo žinomas dar senovės Egipto,[13] majų, bei actekų civilizacijoms. Actekai naudodavo medaus, čili pipirų ir tabako mišinį peršalimui gydyti. Graikų Hipokratas aprašė ligą V a. pr. m. e.[14]

XVIII amžiuje Džonas Veslis knygoje apie ligų gydymą siūlė grūdinimąsi šaltose voniose kaip ligos prevencijos būdą, bei teigė, kad sušalimas yra peršalimo priežastis.

Mikroskopinių infekcinių dalelių idėja kilo XIX amžiaus antroje pusėje. Iš pradžių buvo manoma, kad peršalimą sukelia bakterijos, ir šia prielaida remiantis buvo bandomos kurti vakcinos.

Pirmasis virusinę peršalimo prigimtį atrado Valteris Kruzė, profesorius iš Leipcigo Vokietijoje 1914 metais, tačiau šie rezultatai plačiai paplito tik kai jie 1920 metais buvo atkartoti Alfonso Došezo, griežtuose akluose (double-blind) eksperimentuose, pirmiausia su šimpanzėmis, vėliau su žmonėmis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (ŪVKTI)“. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Nuoroda tikrinta 2022-08-23. 
  2. „Простуда - Симптомы, диагностика и лечение | BMJ Best Practice“. bestpractice.bmj.com. Nuoroda tikrinta 2022-08-23. 
  3. Bruce Arroll. Common cold // BMJ clinical evidence. – BMJ Publishing Group, 2011. – kovo 16 d. – ISSN 1752-8526.
  4. 4,0 4,1 4,2 An I. M. De Sutter. Antihistamines for the common cold : / An I. M. De Sutter, Avadhesh Saraswat, Mieke L. van Driel // The Cochrane Database of Systematic Reviews. – 2015. – No. 11 (lapkričio 29 d.). –
  5. 5,0 5,1 „9 simptomai – gripas ar peršalimas?“. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Nuoroda tikrinta 2022-08-24. 
  6. 6,0 6,1 Ozlem Naciye Atan Sahin, Figen Gulen. Approach to Common Cold in Children
  7. „Kosulys“. www.vle.lt. Nuoroda tikrinta 2022-08-23. 
  8. „Common Cold - MeSH - NCBI“. www.ncbi.nlm.nih.gov. Nuoroda tikrinta 2022-08-23. 
  9. Allan GM, Arroll B (2014 m. vasaris). „Prevention and treatment of the common cold: making sense of the evidence“
  10. Daniel J Sexton, Micah T McClain (2021-05-24). „The common cold in adults: Treatment and prevention“. UpToDate. Suarchyvuotas originalas 2021-08-28. Nuoroda tikrinta 2021-08-28. 
  11. The Common Cold / National Institute of Allergy and Infectious Disease.
  12. G. Michael Allan, Bruce Arroll. Prevention and treatment of the common cold: making sense of the evidence
  13. Ronald Eccles, Olaf Weber. Common Cold : Birkhäuser Advances in Infectious Diseases : – Springer Science & Business Media, 2009. – 358 psl. – ISBN 764399120
  14. „Common cold: The centuries-old battle against the sniffles“. BBC News. 2011-10-04. Nuoroda tikrinta 2022-08-23.