Pelkinė viksva
| Carex acutiformis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Pelkinė viksva (Carex acutiformis) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex acutiformis Ehrh., 1789 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
|
Pelkinė viksva (Carex acutiformis) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Pelkinės viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „acutiformis“ – panaši į aštriąją, smailiąją.
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiametis, pilkai žalias, retakeris, (40)50–80(102) cm aukščio augalas, išauginantis horizontaliai šliaužiantį šakniastiebį su ilgomis, storomis palaipomis, padengtomis stambiomis, žvyniškomis, rudomis makščių liekanomis.Stiebai statūs, stiprūs, tvirti, tribriauniai, labai aštriomis briaunomis, šiukštus; pamate jie apsisiautę šviesiai rudomis, purpurinio atspalvio, pakraštyje tinkliškai išsiskaidžiusiomis makštimis.
Lapai 4–8 (9) mm pločio, plokšti, jų kraštai kartais žemyn užsirietę, viršūnė laipsniškai nusmailėjusi, kraštai šiukštūs, apatinė pusė šiukšti, skiauterėta, paprastai jie tokio pat ilgio, kaip stiebai, makštys prie stiebo pamato šviesiai rudos, tinkšliškai susiskaidžiusios.
Žiedynas gana retas, 10–16 cm ilgio, susideda iš 4–7 varpučių. Kuokelinių žiedų varpučių pažiedės apatinėje varputės dalyje bukos, viršutinėje ištįsusios į ilgą, dantytą smaigelį. Šoninės varputės 1–3, visos elipsiškos, maždaug vienodo didumo, atokiai viena nuo kitos ir nuo viršūninės varputės. Kuokelinės varputės 2–3, piestelinės 2–3(4), 2–6 cm ilgio, bekotės, tiktai apatinė kartais trumpakotė.
Apatinis žiedynlapis didelis, platus, gerokai ilgesnis už žiedyną, paprastai be makšties, su auselėmis pamate. Viršūninės 2–3 varputės kuokelinės, daugiažiedės, suartėjusios, pailgos arba lancetiškai cilindriškos, 2–4(5) cm ilgio ir 4–5 mm pločio, tankios; jų pažiedės tamsiai rudos, su žaliu ruoželiu nugarėlėje, pailgai lancetiškos arba siaurai lancetiškos, su yliškai nusmailėjusia, dantytais kraštais viršūne, tamsiai rudos, turi šviesesnį ruoželį per vidurį, 2 kartus siauresnis už maišelius. Maišeliai odiški, kiaušiniški arba pailgai kiaušiniški, 3,5–4 mm ilgio, tokio pat ilgio, kaip pažiedės arba šiek tiek už jas ilgesnį, plokščiai tribriauniai, pilkšvai žali arba žalsvai rusvi, su ryškiomis gyslomis, smulkiai taškuoti, pamate staigiai susiaurėję į trumpą kotelį; jų snapeliai trumpi, viršuje dvidantiškai iškirpti, aštriais kraštais. Vaisiai maži, atvirkščiai kiaušiniški, tribriauniai. Kryžmadulkis – purkos subręsta anksčiau už dulkines. Vaisius paprastai išplatina vandens srovės. Hidrofitas, geofitas.
Žydi gegužės – birželio mėnesį.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga ežerų, tvenkinių ir lėtai tekančių upių krantuose, grioviuose, pelkėse, šlapiose pievose, raistuose.
Paplitimas Lietuvoje: dažnas visoje šalyje. Žemapelkėse išryškėja kaip bendrijų edifikatorius. Auga kartu su baliniu asiūkliu (lot. Equisetum limosum), trilapiu puplaiškiu (lot. Menyanthes trifoliata), (lot. Carex oedari), (lot. Scorpidium scorpioides) ir kt. pelkių augalais. Auga pelkėtuose miškuose.
Bedras paplitimas: beveik visa Europa, išskyrus arktinius ir šiaurinius rajonus, Kaukazas, Sibiras (iki Baikalo ežeras), Vidurinė Azija, Mažoji Azija, Iranas, Kašmyras, Šiaurės ir Pietų Afrika, Šiaures Amerika. Priklauso borealiniam floros elementui.
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvulių blogai ėdamas. Anksti šienaujant, gaunamas vidutinės vertės šienas. Šakniastiebiuose yra rauginių medžiagų. Turi pluoštinių savybių, dėl to kartais vartojamas pynimo darbams, taip pat kamšalų minkštiems baldams.
-
Žydinti pelkinė viksva -
Pelkinė viksva brandina sėklas
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.
- R. Jankevičienė, „Vasarą žydintys augalai“, Vilnius „Mokslas“ 1987 m.