Pereiti prie turinio

Pela (Graikija)

Koordinatės: 40°45′16″ š. pl. 22°31′15″ r. ilg. / 40.75444°š. pl. 22.52083°r. ilg. / 40.75444; 22.52083
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pela
Πέλλα

Pelos atriumas
Pela
Pela
Koordinatės 40°45′16″ š. pl. 22°31′15″ r. ilg. / 40.75444°š. pl. 22.52083°r. ilg. / 40.75444; 22.52083
Vieta Pelos nomas, Graikija
Regionas Makedonija
Istorija
Pastatytas V a. pr. m. e.
Sugriautas ~II a.
Laikotarpis Makedonijos karalystė
Tauta senovės makedonai, graikai
Informacija
Kasinėjimų datos nuo 1914 m.
Vikiteka VikitekaVikiteka

Pela (sen. gr. Πέλλα) – senovinis miestas, buvęs Graikijos šiaurėje, Makedonijos krašte, prie Edesos, ties dabartiniu Pelos kaimu. Makedonijos karalystės sostinė. Seniau Pela buvo uostas prie Termos įlankos, bet laikui bėgant upių sąnašos atskyrė miestą nuo jūros.

Vietovė gyvenama nuo gilios senovės. Pelos miestą pirmą kartą V a. pr. m. e. mini Herodotas. Iš Aigų sostinę į šią gyvenvietę 399 m. pr. m. e. perkėlė Makedonijos karalius Archelajas. Jis siekė Pelą paversti heleniškosios kultūros centru (Aigai liko religiniu centru). Į Pelą buvo pakviestas žymiausias to meto dailininkas Zeuksis, poetas Timotiejus Miletietis. Pasak Ksenofonto, nuo IV a. pr. m. e. Pela buvo didžiausias Makedonijos miestas. Labiausiai klestėjo valdant Kasandrui bei Antigonui II.

Po Trečiojo Makedonijos karo (168 m. pr. m. e.) miestas tapo vienos iš keturių Romos respublikai pavaldžių teritorijų, į kurias romėnai padalijo Makedoniją, centru. Apie 90 m. pr. m. e. Pela buvo sugriauta žemės drebėjimo. Vėliau gyvenvietė buvo atkurta, bet nebeteko savo reikšmės – ją nustelbė išaugę Salonikai. II a. pab. tai tebuvo mažas kaimas. Vėliau kurį laiką vadintas Diokletianopoliu (Διοκλητιανούπολις).

1914 m. pradėti archeologiniai tyrinėjimai. Rasti rūmų, pirčių, visuomeninių pastatų pamatai, mozaikos, archeologiniai dirbiniai, vertingas įrašas senovės makedonų kalba.

356 m. pr. m. e. čia gimė Aleksandras Makedonietis[1].

  1. Pela. Pela (Graikija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 726 psl.