Pazūkų šv. Elžbietos koplyčia

55°51′45″š. pl. 24°11′53″r. ilg. / 55.8626°š. pl. 24.1980°r. ilg. / 55.8626; 24.1980

Pazūkų šv. Elžbietos koplyčia

Vyskupija	Panevėžio
Dekanatas	Pasvalio
Savivaldybė	Panevėžio rajonas
Gyvenvietė	Pazūkai
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1853 m.

Pazūkų šv. Elžbietos koplyčia-mauzoliejus – koplyčia su laidojimo rūsiu, esanti Panevėžio rajone, paribyje su Pasvalio rajonu, Pazūkų kaime, apie 8 km į pietvakarius nuo Pušaloto. Priklauso Pušaloto šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijai.^[1] Pastatyta 1894 (kitais duomenimis, 1890) m. Fundatorė vietos dvarininkė Viktorija Leparskienė (Liparckienė).

Koplyčia stovi senosiose kaimo kapinaitėse, aptvertose mūrine tvora. Išlikusios kelios kapavietės, buvusio paminklo su kolona postamentas. Vieta prižiūrima, ant pastato frontono pritvitintos lentelės su datomis „1894. 1990“. Aplinkui plyti atviri dirbami laukai. Koplyčia pasiekiama iš kelio 3013 Berčiūnai–Dragonys–Gailiūnai , Pazūkuose pavažiavus 0,5 km į šiaurę sezoniniu lauko keliu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvarininkės Leparskienės rūpesčiu iš raudonų degtų plytų sumūryta koplyčia atstojo nedidelę kaimo bažnytėlę. Bažnytėlė stačiakampė, vos 3X4 m dydžio, lyg didelės bažnyčios maketas. Joje buvo altorius, ant sienų stacijėlės. Du langai ir vienos stiklinės durys. Apačioje – rūsys. Rūsio gale – langelis, pro kurį matėsi Leparskienės karstas su palaikais. Leparskienei mirus, jos dvarelis buvo tuoj išparduotas.

Bažnytėlės priekis paaukštintas, ant jo – trys kryželiai. Buvo apmūrytos ir kapinaitės. Mūrą apdengė molio čerpėmis. Įėjimas į kapinaites buvo pro geležinius suveriamus vartelius. Kapinaičių pakraščiais augo medžiai ir alyvų krūmai. Bažnytėlės dešinėje stovėjo paminklas: apačioje postamentas iš kampuoto akmens su įrašu, ant jo apvali kolona, viršuje angelas.

Kiekvieną gegužės mėnesio vakarą vykdavo gegužinės pamaldos. Visi atėję bažnytėlėje nesutilpdavo. Kiti suklupdavo prie pravertų durų šventoriuje, prie ką tik pražydusių ar jau baigiančių žydėti alyvų. Altorėlis būdavo papuoštas iš šonų berželiais, o viduryje, kur stovėjo Marijos statula, – gėlėmis.