Paveikslo „Žalgirio mūšis” diorama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Paveikslo „Žalgirio mūšis” diorama – Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio paveikslas buvo nutapytas Žalgirio mūšio 500-mečiui paminėti 1910 m., yra 10 × 5 m dydžio. Dabar paveikslas yra Lvovo istorinio muziejaus nuosavybė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra tiksliai žinoma, kada Tadeušas Popielis ir Zygmuntas Rozvadovskis pradėjo tapyti šį paveikslą, tik žinoma, kad jį užbaigė iki 1910 m. liepos 12 d. Iš dailininko ir meno teoretiko Ježio Hulevičiaus (lenk. Jerzy Hulevvicz) 1910 m. kovo 3 d. rašyto laiško žinoma, kad dailininkai jau tuomet turėjo žinoti apie užsakymą[1]. Sumanymas užsakyti paveikslą gimė iš noro jubiliejuje dalyvausiantiems svečiams pasiūlyti pramogą, kurią galima palyginti su filmu, tuomet kiną pakeitė panorama. Iš krokuviečio dailininko Zygmunto Verciako (lenk. Zygmunt Wierciak) (18811950 m.), kuris irgi kreipėsi į magistratą siūlydamas sukurti panoramą[2], laiško aiškėja, kad dioramos kūrimas buvo laikomas paslaptyje. Su Krokuvos dailininkų grupėmis susijęs Z. Verciakas nieko nežinojo apie T. Popielio ir Z. Rozvadovskio darbą, gavo Komiteto neigiamą atsakymą, nes kurį laiką jau buvo atliekami dioramos kūrimo darbai[3].

Prieš pasirodant dioramai Z. Rozvadovskis sukūrė 100 x 200 cm dydžio eskizą, kuris iki 1939 m. priklausė Varšuvoje gyvenantiems Marijai ir Leonui Babinskiams (lenk. Maria i Leon Babiriscy). Eskizas dingo karo metais. Aliejiniais dažais nutapytas eskizas, žinomas tik iš Varšuvos nacionaliniame muziejuje išlikusios archyvinės nuotraukos ir nuo įgyvendintos versijos skiriasi tuo, kad jame nebuvo grupės belaisvių ir juos saugančio lenkų riterio (kairioji paveikslo pusė).

Paveiksle pavaizduoti mūšio dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailininkai dioramoje parodė kruopščiai parinktus paskutinių mūšio valandų epizodus, o norėdami žiūrovams suteikti galimybę ir identifikuoti personažus, parengė paaiškinimą: „Paveiksle vaizduojamas baigiamasis mūšio epizodas, kai netoli saulėlydžio karalius Jogaila, iš arti apžvelgęs savo narsių riterių veiksmus, pastebėjo šešiolika priešo ženklų, sveikų ir nesudarkytų„[4]. Į paveikslą būtina žiūrėti nuo viršaus, iš kairės, pradedant nuo ten išdėstytos Jogailos grupės. Jos priešakyje pavaizduotas karalius, sėdintis ant šviesbėrio žirgo. Valdovo palydą sudaro: Mozūrijos kunigaikštis Zemovitas V (lenk. Siemowit V), Mikalojus Moravecas iš Konašuvkos, kurio herbas Povala (lenk. Mikolaj Moravviec z Konaszówka h. Powala; Jogailos dvaro riteris laikantis vėliavą su Ereliu), tuometis karaliaus sekretorius Zbignevas Olesnickis, kurio herbas Dembno (lenk. Zbigniew Olešnicki h. Dębno 13891455 m.; su ieties fragmentu rankoje), karaliaus pataurininkis Jonas Menžykas iš Dombrovos, kurio herbas Vadvič (lenk. Jan Męžyk z Dąbrowy h. Wadwicz m. 1437 m.) bei Lenkijos Karalystės pakancleris ir Jogailos nuodėmklausys (vėliau Gniezno arkivyskupas ir pirmasis primas) Mikalojus Trombą, kurio herbas Trombą (lenk. Mikolaj Trąba h. Trąba 13581422 m.). Kiek toliau prieš grupę guli Meiseno riterio Dypoldo Kėkerico fon Dyberio (vok. Dypold Kokeritz von Dieber) kūnas.

Toliau parodyta lenkų ir lietuvių kariuomenės kavalerijos ataka prieš ordino kariuomenę (iš kairės, nuo kalvų pusės, į dešinę); raitus riterius veda, iš karto už kryžiuočių ženklų, pirmame plane matomas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, šalia jo Andrius Ciolekas iš Želechovo, kurio herbas Ciolek (lenk. Andrzej Ciolek z Zelechowa h. Ciolek), laikantis rūmų sargybos riterių vėliavą.

Olesnicos kunigaikščio Konrado Baltojo vėliava.

Prieš Vytautą pavaizduota lekianti raitininkų grupė su Krokuvos vėliavininku Martynu iš Vrocimovičių (lenk. Marcin z Wrocimowic m. 1441/1442 m.). Jis joja raitininkų grupės priekyje su plevėsuojančia Lenkijos karalystės didžiąja vėliava. Dar šioje grupėje galima atpažinti pirmąjį iš kairės lenkų riterį, Vislicos kaštelioną, Florijaną iš Korytnicos, kurio herbas Jelita (lenk. Florian z Korytnicy h. Jelita). Prieš jį – Jokūbas Skarbekas iš Gūros, kurio herbas Avdanec (lenk. Jakub Skarbek z Gory h. Awdaniec m. 1448 m.), o šalia Krokuvos kalavijininkas, tikrasis Lenkijos kariuomenės vadas, Zindramas iš Maškovicų, kurio herbas Saulė (lenk. Zyndram z Masz-kowic h. Slohce m. prieš 1414 m.), kertantis kardu nuo žirgo krintančiam Jurgiui (anot kitų tyrinėtojų, Kšyštofui (lenk. Krzysztof) Gersdorfui (lenk. Jerzy Gersdorf), kryžiuočių Šv. Jurgio vėliavos vadui.

Mažoji magistro vėliava.

Dešinėje paveikslo pusėje dailininkai parodė riterio Zavišos Juodojo iš Garbovo, kurio herbas Sulima (lenk. Zawisza Czarny z Garbowa h. Sulima 13701428 m.) kovą dėl didžiojo magistro mažosios vėliavos, kurią laiko šarvuotas raitas riteris. Mūšyje kaunasi karys pėstininkas, norįs užmušti kryžiuotį ir išplėšti vėliavą.

Brunsbergo miesto vėliava.

Dešiniajame viršutiniame kampe, po kita pušų grupele, kaunasi didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, puolamas dviejų lietuvių ir lenkų riterio.

Kompoziciją papildo apatiniuose paveikslo kampuose išdėstytos scenos; kairėje nugara į žiūrovus stovinčio riterio saugoma belaisvių grupė. Tarp belaisvių matyti: Olesnicos kunigaikštis Konradas VII Baltasis (lenk. Konrad VII Biały 13901452 m.; su parišta ranka) ir Ščecino kunigaikštis Kazimieras V[5] (vok. Kasimir V 13801435 m.; iš dešinės, su šarvais ir šalmu, parodytas iš profilio). Šalia pavaizduotos į žemę įsmeigtos paimtos kryžiuočių vėliavos: Brunsbergo miesto, Pamedės vyskupo, Livonijos ir Branevo miesto. Ant žemės guli samdytų vokiečių riterių, Olštyno, didžiojo magistro didžioji, tikriausiai Gdansko komtūrijos ir miesto, Olesnicos kunigaikščio Konrado Baltojo ir Livonijos vėliavos.

1910 m. paroda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 12 d. 9 val. ryto buvo atidarytas paviljonas, kuriame buvo eksponuojama diorama, o dailininkai drauge su Krokuvos architektu Mauricijumi Tliachna (lenk. Maurycy Tlachna, m. 1922 m.) (pavilijono projekto autorius) lydėjo svarbiausius svečius, tarp jų ir Krokuvos miesto viceprezidentus Juzefą Sare (lenk. Jozef Sare) ir Henryką Šarskį (lenk. Henryk Szarski)[6]. Diorama buvo rodoma specialiai pastatytame pastate Šv. Dvasios aikštėje, šalia Juliaus Slovackio (lenk. Juliusz Słowacki) teatro. Medinio paviljono fasadas buvo papuoštas Lenkijos Karalystės ir Lietuvos herbų kopijomis, o šoniniai fasadai – skydais su herbais, sukurtais pagal vėliavų, parodytų J. Dlugošo veikale „Banderia Prutenorum", pavyzdžius. Paveikslas buvo pakabintas ant sienos (per visą jos ilgį) priešai įėjimą. Kaip skelbė to meto spauda, nuo liepos 14 d. dėl įvesto elektros paviljone buvo galima lankytis net iki dešimtos valandos vakaro. Kritikai piešinį įvertino teigiamai ir sulaukė didelių ir vieningų lankytojų pagyrimų kaip kūrinys, tapybos privalumus labai meniškai susiejantis su iškilia idėja. Nuostabi vaizdo perspektyva, spalvingas, bet ne pernelyg ryškus koloritas, nuostabūs pirmo plano epizodai neabejotinai užtikrins didelį kūrinio pripažinimą ir gausų lankomumą[7].

Žalgirio mūšio 600-tosios metinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo paveikslas buvo laikomas dingusiu ir tik 1990 m. jis buvo rastas Lvovo istorinio muziejaus saugykloje. 2003 m. jis buvo eksponuojamas Radome ir Gdanske.

Žalgirio mūšio 600-tųjų metinių parodoms Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio paveikslo „Žalgirio mūšis“ atvežimu iš Lvovo į Lenkiją rūpinosi Vavelio pilis, o konservavimo darbus atliko Vavelio pilies ir Krokuvos nacionalinio muziejaus konservatorių konsorciumas. Šiam paveikslui buvo skirta svarbi vieta didžioje jubiliejinėje parodos ekspozicijoje „Puikią pergalę minint“, kuri vyko 2010 m. liepos 15 – rugsėjo 30 d. Vavelio pilies salėse.

Žalgirio pergalės jubiliejaus metuose paveikslą iš Lvovo buvo galima pamatyti ne tik Vavelio pilyje, bet ir Vroclavo nacionaliniame muziejuje, Valbžycho meno galerijoje BWA „Zamek Książ“ pilyje, Aukštutinės Silezijos muziejuje Bytome, kultūros namuose Radomske, Liublino muziejuje, Čenstochovos muziejuje, Pamario kunigaikščių muziejuje Ščecine, taip pat Radvilų rūmuose Vilniuje (2010 m. lapkričio 10 d. – 2011 m. sausio 30 d.) ir Lvove[8].

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Krokuvos valstybinis archyvas (Lenkija), IT 882, s. 31-34, J. Hulevičiaus laiškas Krokuvos miesto tarybai: „Ryšium su naujuoju Žalgirio mūšio panoramos projektu, kuris iškilo atsisakius nevykusio pono Jano Stykos pasiūlymo, leidžiu sau Gerbiamųjų Ponų dėmesį atkreipti į esminę su minėtais sumanymais susijusią problemą; nes ji iki šiol neva nebuvo paliesta" (s. 31).
  2. Krokuvos valstybinis archyvas (Lenkija), IT 881, s. 485–490, Z. Verciako laiškas dėl panoramos; s. 487 – lenk. Plan sytuacyjny panoramy
  3. Krokuvos valstybinis archyvas (Lenkija), IT 489–490, užrašai dėl Z. Verciako pasiūlymo ir atsisakymas; s. 489–1910 m. gegužės 3 d. įraše sekretorius Adamas Groele (lenk. Adam Groele) siūlė Žalgirio mūšio komitetui pateikti Z. Verciako projektą, jeigu jį teigiamai įvertins šio komiteto Meno skyrius, o Miesto statyba apibūdins konstrukcijos atlikimo sąlygas ir įvertins jos saugumą
  4. Objašnienie obrazu, 1910 lenk.
  5. Duchy of Szczecin/Stettin (Ksiestwo Szczecinskie) 1428–1435 Kazimierz V
  6. Naujųjų aktų archyvas Varšuvoje (Lenkija), Ignacijaus Jano Paderevskio archyvas (Lenkija) 100/11, ir 157, s. 38b, kvietimas: „Turime garbės Didžiai gerbiamą poną pakviesti į Žalgirio mūšio dioramos atidarymą liepos 12 d. 9 vai. ryto. Tadeušas Popielis, Zygmuntas Rozvadovskis“. Apie atidarymą rašė ir dienraščiai
  7. Echa grumvaldzkie z 1910 roku. Wydawnictwo historyczne, pamiątkowe ilustrowane. Zbior aktow i dokumentow historycznych z 1910 roku uczczeniu 500 letniej rocznicy wiekopomnego zwycięstwa Polaków nad Krzyżakami, odp. red. i wyd. J. Paderewski, Kraków, 1910. lenk.
  8. Paveikslas „Žalgirio mūšis”, autoriai Tadeusz Popiel ir Zygmunt Rozwadowski

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“, Tarptautinės parodos katalogas; Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, Standartų spaustuvė, 2010 m. ISBN 978-609-95074-8-4