Patrankos grūstuvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
245 mm kalibro apgulties vienaragis ir jo grūstuvas

Patrankos grūstuvas (rus. банник) – įtaisas (ilgas kotas, kurio gale trinkelė su šepečiu) artilerijos pabūklų vamzdžiams valyti. Senovinių patrankų grūstuvais po šūvio gesindavo patrankos viduje likusius rusenančius užtaiso maišo likučius (kad nuo šių nesprogto naujam šūviui dedamas naujas parako užtaisas).[1]

Aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senosios artilerijos grūstuvų šepetinės galvutės buvo cilindrinės (patrankų) arba kūginės (mortyrų ir haubisų) formos.[2] Haubicos turėdavo du grūstuvus – vieną vamzdžio kanalui, antrą parako kamerai. Kad grūstuvas efektyviau gesintų rusenančius likučius vamzdyje, grūstuvo šepetį pamirkydavo vandenyje su actu. Indas su šiuo skiediniu stovėdavo prie pabūklo. Lauko artilerijos grūstuvai kitame koto gale turėdavo specialų cilindrinį antgalį (rus. прибойник), kuriuo užtaiso maišą nustumdavo į parako kamerą.

Vėliau kombinuotus grūstuvus nustojo naudoti: Jei užtaisas sprogdavo dedamas, o artileristas užtaiso maišą stumdavo tiesiu kombinuotu grūstuvu, artileristas dažniausiai žūdavo; o jei artileristas naudodavo atskirą kreivą užtaiso stumtuvą ir užtaisas sprogdavo dedamas, artileristas paprastai prarasdavo ranką, bet likdavo gyvas. Grūstuvo šepetį darydavo iš kiaulės šerių, avikailio. Šaudant sviediniais su švininiu apvalkalu naudodavo grūstuvus su metaliniais šeriais, kad iš vamzdžio būtų išvalomi švino likučiai.[3].

Ėmus naudoti artilerijos patrankų tūtas ir bedūmį paraką nustojo valyti vamzdį po kiekvieno šūvio. Grūstuvo liko kaip pabūklų reikmenys, bet jie naudojami tik vamzdžiams valyti ir sutepti po šaudymo.

Grūstuvais užtaisomos lygiavamzdės patrankos

Papildoma informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Borodino mūšio metu, kai lenkų ulonai atakavo bateriją, keturiasdešimtmetis artilerijos generolas leitenantas (pasižymėjęs galiūnišku kūno sudėjimu) Vasilijus Kosteneckis sugriebė patrankos grūstuvą ir ėmė juo triuškinti lengvuosius lenkų kavaleristus, kol grūstuvas sulūžo. Kiti artileristai pasekė Kosteneckio pavyzdžiu, jie gynėsi kapotėmis, grūstuvas ir kas papuolė po ranka, ir baterija nuo kavaleristų apsigynė. Apie tai sužinojęs imperatorius Aleksandras I paklausė generolo Kostencekio, kaip jam galėtų padėkoti. Kosteneckis pasiūlė grūstuvų kotus gaminti ne medinius, o geležinius. „Man nesunku įvesti geležinius grūstuvus, - atsakė imperatorius. - Bet kur paimti tiek Kosteneckių, kurie sugebėtų jais kautis?“[4]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.museum.ru/museum/1812/army/RussArtillery/part6.html Александр Берназ. Техническое оснащение русской артиллерии начала XIX в.
  2. http://gorod.crimea.edu/librari/rus41812end/str_26.htm Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto. Русская армия 1812 года (артиллерийские принадлежности)
  3. Банник // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). — СПб., 1890—1907
  4. http://www.peoples.ru/military/general/kostenetskiy/ Биографическая статья «Василий Григорьевич Костенецкий» на Рeoples.ru
  • Д. Е. Козловский., История материальной части артиллерии, М, 1946 г.