Pati gražiausia žmona

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pati gražiausia žmona
Mostbeautiful.jpg
PavadinimasLa moglie più bella
Kilmės šalisFlag of Italy.svg Italija
RežisieriusDamiano Damiani
Scenaristas (-ai)Damiano Damiani
Enrico Ribulsi
Sofia Scandurra
KompozitoriusEnnio Morricone
VaidinaOrnella Muti
Alessio Orano
Tano Cimarosa
Metai1970
Žanrasdrama
Trukmė108 min.
Kalbaitalų
IMDb įrašas

Pati gražiausia žmona (it. La moglie più bella) – 1970 m. italų režisieriaus Damiano Damiani sukurta kriminalinė drama, pradėjusi aktorės Ornelos Muti karjerą kine.

Juosta paremta tikrais 1965 m. įvykiais apie merginą iš pietų Italijos Franca Viola, kuri buvo pagrobta ir išprievartauta, tačiau atsisakė tekėti už savo skriaudiko. Vėliau ši moteris tapo pokarinės Italijos moterų emancipacijos simboliu.

Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Frančeska
Aktorius – vaidmuo

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pagrobimas
Frančeskos tėvas

Viename Sicilijos miestelyje mafijos vadeiva prieš sėsdamas į kalėjimą, pasikviečia būsimą savo įpėdinį Vitą Juvarą. Be kitų pamokymų jis liepia šiam vesti gerą merginą, kad santuoka sustiprintų jo padėtį visuomenėje ir suteiktų užuovėją.

Vitui į akį krenta vos 15 sulaukusi gražuolė Frančeska, tačiau mergina nenori turėti jokių reikalų su žmogumi, siejamu su nusikaltėliais. Kuo atkaklesnis darosi Vitas, tuo labiau jam priešinasi Frančeska, nepadeda nei tėvų, kurie tiesiog bijo būsimo žento.

Galiausiai, neapsikentęs draugų pašaipų, Vito pagrobia merginą ir nusiveža į atokius namus. Matydamas, kad jo merginimasis bergždžias, Vitas ją išprievartauja, tikėdamasis, kad dabar reikalai klostysis savaime, mat Sicilijoje priimta, kad nekaltybę praradusi mergina privalo ištekėti.

Tačiau netrukus Frančeska parašo pareiškimą policijai, tuo sukrėsdama visą miestelį, kuriame nepriimta priešintis mafijos atstovams. Vis dėlto policija negali pradėti tyrimo, nes apie nusikaltimą gali paliudyti tik Frančeskos jaunesnysis brolis, taigi abu nepilnamečiai, o Vitas gali surinkti visą būrį liudininkų, patvirtinsiančių, jog šis jokio nusikaltimo nepadarė. Tam, kad Frančeskos žodžiais būtų patikėta, ji turi įtikinti liudyti savo tėvus. Pastarieji įbauginti ir netgi dėl visko kaltina pačią dukrą, o Vitas tuo metu jau planuoja sužadėtuves ir vestuves. Frančeskai dar kartą jį atstūmus, Vito žmonės užmuša jos tėvų ožką, tuo perspėdami, kad jiems beviltiška priešintis. Dar daugiau, miestelio moterys sumuša merginą, išdrįsusią paremti Frančeską, o ją įtikinėti atsiimti pareiškimą imasi net miestelio šventikas.

Spaudimas prieš ją vis labiau didėja, merginą palaiko tik mama ir brolis, tačiau visas miestelis ją smerkia. Galiausiai Frančeska pati sudegina tėvų ūkį, sunaikindama jų baimės priežastį ir tuo parodydama, kad jos niekas negali palaužti. Sukrėstas tėvas galiausiai parašo pareiškimą policijai ir Vitas supranta, kad bausmės jam nepavyks išvengti.

Įdomūs faktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmo kūrimo metu Ornelai Muti buvo tik 14 ir tai buvo jos debiutas kine.

1975 m. ji ištekėjo už Alessio Orano, kuris šiame filme vaidino jos skriaudiką. Jų santuoka truko iki 1981 m.

Frančeskos tėvą filme vaidina Tano Cimarosa, buvusioje Tarybų Sąjungoje geriausiai žinomas Rozarijo Agro vaidmeniu 1974 m. rusų-italų komedijoje „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“.