Patalininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Patalininkas (rus. постельничий) – sena pareigybė kunigaikščio ar caro dvare; rūmininkas, tvarkantis valdovo patalynę ir nakvynes.

Šaltiniuose pirmą kartą minima 1495 m. Iki tol ši pareigybė vadinosi покладник. Nuo XV a. užėmė svarbią padėtį kitų rūmininkų tarpe. Patalininkas tvarkė vadinamajį „patalinį iždą“ (ikonos, kryžiai, auksiniai ir sidabriniai indai, apranga ir kt.). Patalininkas buvo vienu artimiausių caro tarnų – jis dažnai miegodavo viename kambaryje, kartu vaikščiodavo į pirtį, stebėdavo, kad caras turėtų visus reikalingus buities daiktus ir kt.

Carinėje Rusijoje patalininkas vadovavo Patalų prikazui. Patalininko pareigybė susijusi su tarnavimu asmeniškai carui. Patalininkai dažnai turėjo didelę įtaką carui, bet jis buvo asmeninis tarnas, todėl aukštos kilmės didikai šių pareigų neidavo. Iš 16 pirmųjų šeimų, kurių nariai buvo caro patalininkai, tik dvi šeimos iškilo (Volynskiai ir Godunovai). Keli patalininkai vėliau gavo aukštus rūmininkų laipsnius (pvz., okolničių).

Patalininkas paprastai būdavo šiek tiek jaunesnis už orūžničių (ginklininką).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]