Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia oficialiai buvo įkurta 1830 metais JAV, Niujorko valstijoje. Jos įkūrėjas ir pirmasis vadovas buvo Džozefas Smitas (Joseph Smith). Tai krikščioniška bažnyčia, propaguojanti tikėjimą Kristumi, prisilaikanti krikščionims suvokiamų apeigų ir principų: atgailos, krikšto panardinant į vandenį, Šventosios Dvasios suteikimo, kunigystės įgaliojimų perdavimo vertiems bažnyčios nariams vyrams, sakramento (komunijos) apeigos ir kt. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai dar vadinami mormonais, arba pastarųjų dienų šventaisiais. Bažnyčia kartais sutrumpintai vadinama PDŠ bažnyčia, angl. LDS.

Raštai ir literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Standartiniais Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios raštais laikomos šios knygos:

Bažnyčia taip pat leidžia žurnalus, kuriuos galima rasti ir oficialiose bažnyčios svetainėse Ensign ir Liahona. Žurnalas Liahona lietuvių kalba išeina 2 kart per metus.

Žodžio „mormonas“ kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Mormono Knygą, Mormonas, tai ketvirtame amžiuje Amerikos kontinente gyvenusio asmens, sutrumpinusio ir metalinėse plokštelėse užrašiusio savo tautos istorinius ir religinius raštus, vardas. Jo užrašai buvo išversti Džozefo Smito ir pirmą kartą išleisti Jungtinėse Valstijose 19 amžiaus pradžioje kaip Mormono Knyga. Žodis „mormonas“ tapo neoficialia, bet neįžeidžiančia Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių pravarde.

Krikštas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikštas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje reikalauja visiško panardinimo į vandenį, atliekamo asmens, turinčio kunigystės įgaliojimą krikštyti. Tokiu būdu žmonės prisijungia prie Bažnyčios. Pakrikštytieji Bažnyčioje yra apvalomi nuo praeities nuodėmių ir sudaro sandorą gyventi pagal Evangelijos principus.

Krikštas už mirusiuosius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčios narys, kaip mirusio asmens – dažniausiai savo paties protėvio – vikarinis tarpininkas, gali būti pakrikštytas už tą mirusįjį asmenį. Pagal pastarųjų dienų šventųjų tikėjimą žmogus pomirtiniame gyvenime išlaiko teisę priimti sprendimus, o krikšto priėmimas atveria jam kelią į besitęsiantį progresą. Krikštai už mirusiuosius atliekami tik Krikštas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios šventyklose.

Kunigija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

PDŠ bažnyčioje nėra apmokamos dvasininkijos. Iš kiekvieno nario tikimasi pagalbos, tarp vietinių vadovų nėra nuolat užimančių aukštas pareigas. Asmuo, šiandien tarnaujantis vyskupu, rytoj gali kaip mokinys dalyvauti pamokoje, kurią veda buvęs jo asistentas. Pamokslai visai bendruomenei ir pradžios bei pabaigos maldos visos bendruomenės vardu susirinkimų metu nereikalauja kunigystės, tai gali daryti ir vyrai, ir moterys.

Vyskupas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietinis bendruomenės vadovas yra vyskupas (arba skyriaus prezidentas mažesnėse bendruomenėse). Vyskupas yra turintysis kunigystę ir į tas pareigas įšventinamas aukštesnių Bažnyčios vadovų. Jis pats užsidirba pragyvenimui ir negauna jokio užmokesčio už tarnavimą Bažnyčioje. Nors nėra nustatyto šio tarnavimo termino, vyskupas savo bendruomenėje tarnauja apie penkerius metus, kuriems praėjus įsilieja į savo bendruomenę arba gauna kitą pašaukimą tarnauti už jos ribų.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Bažnyčios doktriną, santuoka, atlikta vienoje iš Bažnyčios šventyklų, nesibaigia po mirties, jei sutuoktiniai išlieka ištikimi įžadams, duotiems šventykloje. Šeimos santykiai tęsiasi anapus, o atskiri šeimos nariai gali tobulėti amžinybėje.

Savaitinis šeimos vakaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915 m. Bažnyčia įsteigė programą, raginančią tėvus susirinkti kartu su visa šeima vieną kartą per savaitę šeimai skirtam vakarui. Šeimos namų vakaras – tai laikas, kai tėvai gali mokyti savo vaikus Evangelijos principų. Įprastas šeimos namų vakaras susideda iš maldos, giesmės, trumpos pamokos ir užkandžių. Pamokas praveda tėvai ir kartais vaikai.

Pranašai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūsų dienų apaštalai ir pranašai – skiriamasis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios bruožas. Bažnyčios nariai aukščiausius Bažnyčios vadovus – Džozefą Smitą, Brigamą Jangą ir po jų buvusius Bažnyčios prezidentus laiko Dievo pranašais, lygiai tokiais pat, kaip Abraomas, Mozė, Izaijas ir Jėzaus Kristaus laikų apaštalai Tomas S. Monsonas yra dabartinis Bažnyčios prezidentas ir pranašas.

Apaštalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukščiausia kunigystės pareigybė Bažnyčioje. Apaštalai tarnauja visą gyvenimą ir yra ypatingieji Jėzaus Kristaus liudytojai. Jie tarnauja aukščiausiose valdančiose Bažnyčios institucijose. Trys apaštalai sudaro Pirmąją Prezidentūrą Dar dvylika sudaro Dvylikos Apaštalų Kvorumą.

Bažnyčios susirinkimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sakramento susirinkimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sakramento susirinkimais vadinamos reguliarios pastarųjų dienų šventųjų pamaldos, paprastai vykstančios kiekvieną savaitę sekmadieniais, kurių metu Bažnyčios nariams yra pateikiamas sakramentas. Sakramentas – tai duonos ir vandens, simbolizuojančių Kristaus kūną ir kraują, laiminimas ir padalijimas Bažnyčios nariams, paprastai vykstantis sekmadieninių pamaldų metu. Tai yra kitų krikščioniškų bažnyčių Komunijos atitikmuo.

Konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Periodiškai rengiamas susirinkimas, kuriame tvarkomi Bažnyčios reikalai, patvirtinami paskirti pareigūnai ir mokomi bei raginami Bažnyčios nariai. Konferencijos gali vykti apylinkės, kuolo, regiono arba pasauliniu (visuotiniu) lygmeniu. Kasmet Bažnyčioje vyksta dvi Visuotinės konferencijos, balandžio ir spalio mėnesiais. Jos yra skirtos visos Bažnyčios nariams, ir jas praveda Pirmoji Bažnyčios Prezidentūra.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčiai priklauso trys aukštojo mokslo įstaigos: Brigamo Jango universitetas (Brigham Young University), Brigamo Jango universiteto Havajų filialas, Brigamo Jango universiteto Aidaho filialas) ir vienas koledžas (PDŠ Verslo koledžas). Bažnyčia taip pat prižiūri keletą pradinių ir vidurinių mokyklų Meksikoje, Tongoje, Samoa, Fidžyje ir Kiribatyje. Bažnyčios švietimo sistemą sudaro Bažnyčios seminarijos ir institutai:

  • Seminarija yra ketverius metus trunkanti švietimo programa visų religijų vidurinių mokyklų moksleiviams. Kiekvienais metais studijuojama vis kita standartinių bažnyčios Raštų knyga – Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Mormono Knyga arba Doktrina ir Sandoros. Seminarijos pamokas veda nuolatiniai mokytojai ir savanoriai dažniausiai Bažnyčios pastatuose. Pasaulyje iš viso yra maždaug 350 000 seminarijos studentų.
  • Religijos institutai teikia religinį mokymą nesusituokusiems 18–30 metų amžiaus Bažnyčios nariams. Instituto studentai studijuoja tokias temas kaip Bažnyčios istorija, doktrina, pasirengimas santuokai ir Bažnyčios misijoms. Šiuo metu yra apie 350 000 į institutą užsirašiusių studentų.

Politinis neutralumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia politinių partijų atžvilgiu yra neutrali. Tas pats yra visose šalyse, kur yra įkurta Bažnyčia.

Ko PDŠ bažnyčia nedaro:

  • Neremia, neskatina ir nerodo nepritarimo politinėms partijoms, kandidatams ar platformoms.
  • Neleidžia naudoti savo pastatų, narių sąrašų ar kitų išteklių politiniams partijų tikslams.
  • Nebando nukreipti narius balsuoti už konkretų kandidatą arba partiją. Šių taisyklių laikomasi nepriklausomai nuo to, ar kandidatas yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys.
  • Nenurodinėja ir nediktuoja savo politikos vyriausybės vadovams.

Ką Bažnyčia daro:

  • Ragina savo narius, kad šie būtų atsakingi savo bendruomenių piliečiai, įskaitant domėjimąsi rinkimų debatais ir balsavimu.
  • Atsižvelgdama į skirtingą savo narių praeitį bei patirtį ir į tai, kad jie gali turėti skirtingą nuomonę partiniais politiniais klausimais, Bažnyčia tikisi, kad jos nariai viešai ir civilizuotai dalyvaus politiniame procese.
  • Prašo, kad kandidatai neduotų preteksto žmonėms manyti, kad jų kandidatūrą ar platformą remia Bažnyčia.
  • Kaip institucija pasilieka sau teisę nepartiniu būdu spręsti klausimus, kuriuos mano esant svarbius bendruomenei arba turinčius moralinių pasekmių, galinčių paveikti Bažnyčios narių interesus.

Jungtinėse valstijose, kur gyvena beveik puse pastarųjų dienų šventųjų, yra įprasta, kad kiekvienų rinkimų šalyje metu Bažnyčia išsiunčia laišką, skatinantį narius balsuoti, bet pabrėžiantį Bažnyčios neutralumą partinės politikos klausimais, kuris yra perskaitomas visose bendruomenėse.

Poligamija (Daugpatystė)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvuoju Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorijos periodu kai kuriems vyrams taikyta praktika, sekant Biblijos tradicijomis, leisti sudaryti santuokas su keliomis moterimis buvo atmesta 1890 metais. Šiais laikais JAV gyvenantys, poligaminius santykius propaguojantys ir mormonais fundamentalistais save vadinantys asmenys nėra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai ir nedalyvauja jos gyvenime.

Jei sužinoma, kad kokie nors nariai praktikuoja daugpatystę, jie yra ekskomunikuojami (pašalinami iš bažnyčios), ir tai yra pati rimčiausia Bažnyčios skiriama drausminė bausmė. Jie ne tik tiesiogiai pažeidžia civilinius įstatymus, bet taip pat pažeidžia ir dabar galiojančius PDŠ pažnyčios įstatymus.

Požiūris į homosekualumą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

PDŠ bažnyčia skiria potraukį tos pačios lyties asmenims nuo su juo susijusio elgesio. Bažnyčios vadovai teigia, kad nors jausti tokius jausmus ir polinkius nėra savaime nuodėminga, tačiau įsitraukimas į homoseksualų elgesį prieštarauja „Šventuoju Raštu pagrįstiems doktrininiams principams … kad amžinajam tikslui pasiekti Kūrėjo plane yra būtina vyro ir moters santuoka. (Pirmosios Prezidentūros pranešimas apie tos pačios lyties asmenų santuokas, anglų k.)

Kadangi Bažnyčia tiki, kad šventos dauginimosi galios gali būti „naudojamos tik tarp teisėtai susituokusių vyro ir moters, … kiti lytiniai santykiai, taip pat ir tarp tos pačios lyties atstovų, kenkia Dievo sukurtam santuokos institutui.“ Todėl Bažnyčia pritaria priemonėms, apibrėžiančioms santuoką, kaip vyro ir moters sąjungą. Tačiau „vyro ir moters santuokos gynimas nepašalina krikščioniškų Bažnyčios narių įsipareigojimų mylėti kitus žmones, būti geriems ir humaniškiems“. (Bažnyčios komentaras: Dieviškas santuokos institutas)

Bažnyčia Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieškario metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Frydrichas Šulckė, to meto bažnyčios vadovas Klaipėdoje

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija Lietuvoje prasideda nuo Klaipėdos, kur 1907 m. reguliarai ėmė lankytis Tilžėje gyvenę misionieriai. Pirmieji nariai buvo pakrikštyti 1909 m. ir Klaipėdoje buvo įkurtas nedidelis Bažnyčios skyrius, tuo metu priklausęs Vokietijos-Austrijos misijos Masureno apygardai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m. rugpjūčio pradžioje misionieriai išvyko iš miesto ir atsakomybė už skyrių buvo perduota klaipėdiečiui broliui Frydrichui Šulckei.

1920 m. gegužės 26 d. misionieriai vėl grįžo į Klaipėdą. Pirmoji didelė konferencija įvyko, kai miestas jau priklausė Lietuvai, 1926 m. liepos 8 d. Dėl sudėtingos politinės padėties nuo 1926 m. iki 1931 m. šalis vėl liko be Bažnyčios misionierių. Mieste reguliariai lankydavosi Masureno apygardos ir Vokietijos-Austrijos misijos vadovai. 1933 m. brolis Šulckė, sulaukęs 92 m., buvo įšventintas į aukštuosius kunigus. Bažnyčios susirinkimai reguliariai vyko maždaug iki 1939 m.

Mūsų laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsivėrus sienoms, 1991 m. rudenį Lietuvoje lankėsi grupė profesorių ir asistentų iš Jutos. Rugsėjo 8 d. Lietuvoje (Vilniuje) įvyko pirmasis po Antrojo pasaulinio karo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios sakramento susirinkimas.

1992 m. gruodžio 21 d. į Lietuvą buvo pasiųsti keturi misionieriai.

1993 m. liepos 1 d. buvo įkurta Latvijos Rygos misija, į kurios sudėtį įėjo Lietuva, Latvija ir Estija. Pirmuoju šios misijos prezidentu tapo Robertas V. Bleiras. Tais pat metais pirmi misionieriai iš Vilniaus buvo nusiųsti į Kauną ir ėmė mokytis lietuvių kalbos. Pirmieji nariai Kaune pasikrikštijo 1994 m. sausį.

1995 m. gruodžio 3 d., po maždaug 55 metų pertraukos, misionieriai vėl atvyko į Klaipėdą. Tais pačiais metais oficialiai įregistruota Bažnyčios religinė bendruomenė Lietuvoje, o 2001 m. gruodį misionieriai atvyko į šiaulius.

2001 metais buvo išspausdinta Mormono Knygą lietuvių kalba, misionieriškas darbas buvo pradėtas Šiauliuose.

2006 m. rugsėjo mėn. buvo išleista Šventųjų Raštų Triknygė (Mormono Knyga, Doktrina ir Sandoros ir Brangusis Perlas viename tome).

Dabar Lietuvoje yra daugiau nei 900 Bažnyčios narių. Šalyje veikia penki skyriai: du Vilniuje ir po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šie skyriai sudaro Lietuvos Vilniaus apygardą – vieną iš keturių Baltijos misijos apygardų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis šio straipsnio šaltinis: Oficiali bažnyčios svetainė žiniasklaidai

Oficiali bažnyčios svetainė lietuvių kalba

Oficiali bažnyčios svetainė anglų kalba

Bažnyčios programėlės mobilieisems įrenginiams