Paskutinis teismas (Mikelandželas)

Paskutinis teismas
Menininkas	Mikelandželas
Metai	1536 - 1541
Meno kryptis	Vėlyvasis Renesansas, Manierizmas
Medžiagos, technika	freska
Matmenys	1370 cm × 1200 cm
Miestas (vieta)	Siksto koplyčia, Vatikanas
Muziejus	Vatikano muziejai

„Paskutinis teismas“ – italų Renesanso dailininko Mikelandželo (1475–1564) freska, užimanti Siksto koplyčios visą altorinę sieną Vatikane. Freskoje vaizduojama Paskutiniojo teismo diena. Tai vienas iš žinomiausių ir reikšmingiausių Mikelandželo, bei apskritai, visos Vakarų kultūros dailės kūrinių.

Istorija

Freskos sukūrimas

Darbą užsakė popiežius Klemensas VII 1533 m. Mikelandželas, esą ilgai atsikalbinėjo, kadangi norėjo užbaigti popiežiaus Julijaus II kapo skulptūrinę kompoziciją, kuri jau tuo metu buvo užsitęsusi apie 25 metus. Tačiau popiežius neatlyžo, ir Mikelandželas, matyt susitaikymo vardan (prieš tai menininkas padėjo florentiečiams kovoti su popiežiaus remiamais Medičiais) sutiko. Mikelandželas buvo pradėjęs ruošti paruošiamuosius kartonus freskai, kaip Klemensas VII mirė ir popiežiumi buvo išrinktas Paulius III. Šis pasirodė nemažiau neperkalbamas ir norėjo, kad, kaip praeitiems popiežiams didūs menininkai kūrė, taip ir Mikelandželas jam ką nors sukurtų. Projektas Siksto koplyčioje buvo puiki proga tai įgyvendinti. Paulius III netgi atšaukė Julijaus II kapo darbus. Vienas kardinolas esą pasakęs, kad vien Mozės statulos yra pakankamai, kad pagerbti Julijų II.

Jau paruošiamųjų darbų metu Mikelandželas suėjo į konfliktą su artimu popiežiaus patarėju ir savo draugu Sebastianu del Piombu. Atsižvelgdamas į Mikelandželo amžių (jam tuomet buvo apie 60 m.), Sebastianas pasiūlė freską atlikti aliejiniais dažais, popiežius jį palaikė ir dalis sienos buvo padengta gruntu aliejiniams dažams. Mikelandželas, tai sužinojęs, perpyko ir liepė nuimti šį gruntą ir paruošti sieną tradicinei freskų tapybai. Darbas aliejiniais dažais, anot Mikelandželo, „tetinkamas moterims ir tokiems turtingiems tinginiams, kaip brolis Sebastianas“. Kaip ir Siksto koplyčios lubų freskų atveju, Mikelandželas visą figūrų tapybą atliko vienas ir netgi pats maišė dažus (dabar manoma, kad dalį dangaus mėlynės atliko visgi jo padėjėjas). Freskai buvo paruošta visa Siksto koplyčios altorinė siena, nuimant čia buvusius Perudžino darbus, keliolikos istorinių popiežių atvaizdus ir paties Mikelandželo, kartu su lubomis kurtas, 2 liunetes.

Freska jau atlikimo metu iššaukė nevienareikšmišką vertinimą. Daugelį šokiravo daugybė nuogų figūrų kūrinyje, įskaitant Jėzaus Kristaus. Siksto koplyčioje apsilankius popiežiui ir šio ceremonmeisteriui Biagio da Cesena, pastarasis pareiškė, kad ši freska, perpildyta nuogų figūrų, yra gėdinga tokioje šventoje vietoje ir labiau tiktų viešoms pirtims arba tavernoms. Mikelandželas tai nugirdęs ir, po to kai popiežius su Biagio da Cesena išėjo, nutapė pastarąjį pragaro velnio Mino vaidmenyje, apjuostą gyvatės, su asilo ausimis. Vėliau Biagio da Cesena prašė Pauliaus III priversti Mikelandželą pašalinti šį vaizdą. Popiežius į tai esą atsakęs, kad jo valdžia pragaro nesiekia, todėl freską reikės palikti, kokia yra. Einant darbams prie pabaigos, Mikelandželas nuvirto nuo atramų ir susilaužė koją, kas sutrukdė darbus mėnesiui. Freska atidengta 1541 m. spalio 31 d., prieš Visų Šventųjų dieną, ir sukėlė visuotinį publikos susižavėjimą ir popiežiaus pasitenkinimą.

Freskos vėlesni taisymai

Šv. Vlasas ir Šv. Jekaterina Aleksandrietė (Daniele da Volterra variantas)

Šv. Vlasas, Šv. Jekaterina Aleksandrietė ir Šv. Sebastijonas (Marcello Venusti originalo kopija)

1545 m. prasidėjusiame kontrreformaciniame katalikų bažnyčios Tridento susirinkime buvo iškeltas klausimas apie meno kūrinių katalikų šventovėse vaizdavimo ribas. Galų gale susirinkime buvo nutarta, kad katalikiškų doktrinų neatitinkantys meno kūriniai turi būti iš bažnyčių pašalinti arba pertapyti. Popiežius Paulius III gynė Mikelandželo freską nuo cenzūros, tačiau jam mirus 1549 metais freskos pertapymas tapo tik laiko klausimu. 1549 m. kardinolas Alessandro Farnese (Pauliaus III anūkas) užsakė dailininkui Marcello Venusti nutapyti „Paskutiniojo teismo“ kopiją, pakol cenzoriai nespėjo imtis savo veiklos (šis darbas, atliktas prižiūrint pačiam Mikelandželui, dabar yra Kapodimontės muziejuje, Neapolyje). Panašu, kad katalikiška cenzūra nedrįso liesti pripažinto šedevro dar esant menininkui gyvam, tačiau 1564 m. sausio 21 d. Tridento susirinkime visgi nuspręsta, kad ir Mikelandželo „Paskutinis teismas“ turi būti „ištaisytas“. Tai sužinojęs Mikelandželas, likus vienam mėnesiui iki savo mirties, parašė popiežiui Pauliui IV: „Tegu Jūsų Šventenybė verčiau reformuoja pasaulį, ištaisyti piešinį yra lengva.“

Ištaisyti freską buvo patikėta Mikelandželo mokiniui Daniele da Volterra, kuris drabužiais ir kitokiomis detalėmis padengė beveik visų freskos veikėjų genitalijų sritis. Freskos scena, kurioje vaizduojami Šv. Jekaterina Aleksandrietė, Šv. Sebastijonas ir Šv. Vlasas, buvo visiškai pakeista dėl to, kad pačios veikėjų pozos esą skatino nepadorias mintis. Dalys Šv. Jekaterinos ir Šv. Vlaso figūrų buvo nutrintos ir pertapytos iš naujo. Per, po to sekusius, kelis šimtmečius freska buvo papildyta dar keliolika pataisymų, vėlgi su tikslu pridengti veikėjų nuogumą. 1989–94 m. laikotarpyje, kapitalinio Siksto koplyčios freskų atnaujinimo metu, „Paskutinis teismas“ buvo restauruotas. Buvo nuimta visa vėlesnių metų papildoma tapyba, išskyrus Daniele da Volterra darbą.

Freskos tema ir veikėjai

Paskutiniame teisme vaizduojama krikščioniškoji pranašystė apie Paskutiniojo teismo dieną. Esą ateis diena, kai Jėzus Kristus antrąkart nužengs į Žemę, mirusieji bus prikelti ir įvyks visuotinis žmonių teismas, kuris galutinai nuspręs, kurios iš sielų pateks į rojų, o kurios į pragarą. Tapydamas darbą Mikelandželas rėmėsi ne tik Šv. Jono pranašyste, bet ir Dantės „Dieviškosios komedijos“ vaizdiniais. Kūrinio centre vaizduojamas teisėjas Jėzus Kristus, žemiau jo - septyni trimitininkai angelai, kurie skelbia Paskutiniojo teismo pradžią. Tarpe jų, vienas iš didelės knygos skaito pasmerktųjų vardus, kitas iš mažos knygos - išgelbėtųjų. Prie Kristaus šono vaizduojama Mergelė Marija, kuri nukreipusi akis nuo Kristaus, tarsi bijodama šiojo verdikto. Kristus su savo kairiąja ranka nubloškia pasmerktuosius į pragarą, o dešiniąja iškelia išrinktuosius į rojų. Kristų supa gerai žinomi krikščioniškieji veikėjai ir kankiniai. Iš Kristaus kairės, grąžinantis jam raktus, vaizduojamas Šv. Petras, iš dešinės - Šv. Jonas Krikštytojas. Dar dešiniau vaizduojama Ieva, priglobianti ranka vieną išsigandusią sielą.

Pasmerktoji siela, tempiama į pragarą velnių

Šv. Baltramiejus su nudirta oda ir peiliu

Freskoje daug teikiama reikšmės kančių simboliams. kairiojoje liunetėje angelai neša Kristaus kryžių ir erškėčių vainiką, dešiniojoje - stulpą, prie kurio Kristus buvo nuplaktas, ir ietį, su kuria buvo pradurtas Kristus į šoną. Žemiau Kristaus, dešiniau, vaizduojamas Šv. Baltramiejus, rodantis peilį, su kuriuo jam buvo gyvam nudirta oda. Kitoje rankoje jis laiko ir pačią odą, kurios veide daugelis tyrinėtojų atpažįsta Mikelandželo autoportretą. Žemiau Kristaus, kairiau, Šv. Laurynas. Kiti veikėjai irgi su savo kančių simboliais: Šv. Sebastijonas su strėlėmis, Šv. Jekaterina Aleksandrietė su ratu ir pan. Tarp freskos veikėjų ir pagoniškų antikinių mitų veikėjai, tik jie vaizduojami kaip pragaro šeimininkai. Valtininkas Charonas bloškia nusidėjėlius ant kranto, o gyvate apjuostas vaizduojamas pragaro teisėjas Minas. Virš pragaro veikėjų vaizduojami nusidėjėliai, tempiami velnių žemyn. Kitoje freskos pusėje, kairėje, vaizduojamas numirėlių prikėlimas ir išgelbėtųjų kilimas aukštyn.

Freskos kompozicijoje įžvelgiami 2 ratai veikėjų aplink Kristų. Manoma, kad Mikelandželas galėjo būti susipažinęs su Koperniko heliocentrine Žemės teorija ir kaip Visatos centrą, aplink kurį sukasi pasaulis, pavaizdavo Jėzų Kristų. Freska stilistiškai yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių manierizmo kūrinių. Giorgio Vasari, pats dailininkas-manieristas, freską apibūdino kaip dar vieną pavyzdį, kuriuo likę dailininkai tegali tik sekti ir mėgdžioti, nes atkartoti ir pralenkti to neįmanoma. Figūros perdėtai raumeningos, veikėjų galvos vaizduojamos neproporcingai mažesnės lyginant su kūnais.

„Paskutinis teismas“ tarsi užbaigia Mikelandželo freskų ciklą Siksto koplyčioje. Lubose vaizduojamas pasaulio sutvėrimas, o „Paskutiniajame teisme“ - paskutinė šio pasaulio diena. Pats darbas vertinamas kaip Renesanso finalinis šedevras. Freskoje nėra humaniškojo idealo, optimistinio ir vaiskaus tono, būdingų Aukštojo Renesanso darbams. Visa scena greičiau bauginanti ir pesimistinė. Tai aiškinama tuo metu Italiją užgriuvusiais karais ir Renesanso idealų žlugimu.

Taip pat skaitykite

• Mikelandželas Wiki
• Siksto koplyčia
• Siksto koplyčios lubų freskos
• „Paskutinio teismo“ istorija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2015-03-11 iš Wayback Machine projekto.