Pasakojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

Pasakojimas arba istorija, tai susijusių faktinių ar įsivaizduojamų įvykių pristatymas tam tikra seka, raštu ar žodžiu, arba judančiais vaizdais.[1] Pasakojimas gali būti suskirstytas pagal tematiką ir/arba pagal kategoriją: literatūra (įskaitant ir kūrybinę literatūrą, biografiją, žurnalistiką, stenograminė poezija ir istoriografiją); istoriniai įvykiai (tokie kaip anekdotai, mitai, legendos, ir istorinė litartūra); ir tinkama fikcija (tokia kaip literatūra proza ir kartais poezija, tokia kaip apsakymas, romanas, ir pasakojimieji eileraščiai ir dainos bei įsivaizduojami pasakojimai, nupiešti kitomis tekstinėmis formomis, tai žaidimai, gyvi ar įrašyti pasirodymai). Pasakojimai atrandami visose žmogaus kūrybos formose, mene ir pramogose, įskaitant ir viešąjį kalbėjimą, literatūrą, teatrą, muziką ir dainas, komiksus, žurnalistiką, filmus, televiziją bei video, radiją, žaidimus, nesistemingą polisį, ir spektaklius, taip pat tapybą, skulptūras, brėžinius, nuotraukas, ir dailę. Pasakojimas žodžiu tikriausiai yra seniausias istorijų pasakojimo būdas. Daugelio žmonių vaikystėje, pasakojimai buvo naudojami kaip auklejimo priemonė, siekiant gero elgesio, kultūros istorijos pažinimo bei formuojant bendruomenės tapatybę ir vertes, todėl studijuodavo antropologija tarp, šiandienai vadinamų, čiabuvių.[2] Pasakojimas gali būti jungiamas su kitomis istorijomis, kurias pasakoja nepatikimi pasakotojai (veikėjai) dažniausiai randami noir grožinėje literatūroje. Svarbios pasakojimo vietos yra išskiriamos pasakojimo būdu, metodų rinkinys naudojamas bendraujant pasakojimo metu (taip pat žiūrėkite žemiau pateiktą „Pasakojimo estetika“). Kartu su literatūrine ekspozicija, argumentavimu, ir aprašymu, pasakojimas plačiai apibrėžiamas, kaip vienas iš keturių diskurso retorikos būdų. Siauriau apibrėžiamas yra grožinės literatūros rašymo būdas, kuriame pasakotojas tiesiogiai komunikuo su skaitytoju.

Žmogaus prigimtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ovenas Flanganas, pirminio suvokimo tyrėjas, rašo „Įrodymai aiškiai rodo, kad žmonės, visose kultūrose, pasakodami naudoja savo vaizduotę, pasakodami trumpus pasakojimus. Mes iš prigimties esame pasakotojai. “[3] Istorijos yra svarbus kultūrinis aspektas. Istorijos yra kilusios nuo senovės, egzistavusios senovės Egipto, senovės Graikijos, Kinijos ir Indijos kultūrose ir jų mituose. Istorijos taip par yra unikalus žmonių komunikacijos komponentas, naudojamas kaip alegorija. Pasakojimas buvo vienas seniausių pramogos būdų. Kaip Ovenas Flanganas buvo minėjas, kad pasakojimas gali būti psichologinis procesas, siekiant prisiminti ir suteikti prasmę. Semiotika yra individualios semiotinės reikšmės kūrimas, vadinamas semiotiniais ženklais; ir semantika, kai ženklai yra įkomponuoti į semiotinius kodus tam kad būtų perduota informacija. Ši bendra komunikacijos sistema naudoja tiek verbalinius, tiek neverbalius elementus, taip sukūrdama diskursą. Kurinyje „Realizmas mene“ Romanas Jakobsonas ginčija literatūros egzistavimą kaip atskirą subjektą. Jis ir kiti semiotikos šalininkai labiau linke manyti, kad visas parašytas ar pasakytas tekstas yra toks pats, išsskyrus tai, jog kai kurie autoriai semiotinį tekstą dekoduoja naudodami išskirtines literatūrines savybes, kurios ir išskiria juos iš kitų diskurso formų. Nepaisnt to, yra aiškus eiliškumas siekiant išsiaiškinti atskiras literatūrinio pasakojimo formas. Tai buvo pastebėta Rusų formalisto Viktoro Šklovskio struktūros ir stiliaus santykių analizėje, taip pat ir Vladimiro Propo, kuris analizavo fabulas naudojamas tradicinėse pasakose, kuriose buvo nustatyti 31skirtingas funkcininis komponentas.[4] Šis eiliškumas toliau buvo plėtojamas Prahos lingvistinėje mokykloje ir Prancuzijos mokslininkų, tokių kaip Klodas Levi-Strosas ir Rolandas Žerardas Bartas. Tai veda prie struktūrinio pasakojimo analizės ir įtakingos modernaus darbo dalies, kuriame yra iškeliami svarbūs pažinimo klausimai

  • Kas yra tekstas?
  • Koks yra (kultūrinis) vaidmuo?
  • Kaip pasireiškia meno, kino, teatro ar literatūros formoje?
  • Kodėl pasakojimas yra suskirstytas į skirtingus žanrus, tokius kaip poezija, trumpi pasakojimai ir novelės?

Literatūrinė teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūros teoretikų požiūriu, pasakojimas yra siaurai apibrėžtas kaip literatūros rašymo būdas, kuriame komunikuoja tiesiogiai su skaitytoju. Iki XIX amžiaus literatūrinė kritika, kaip akademinė užduotis nagrinėjama kartu su poezija (įskaitant epus tokius kaip Iliada ir Pasiklyde rojuje bei tokias poetines dramas kaip Viljamo Šekspyro). Didžioji dalis poezijos skiriasi pasakotojas nuo autoriaus. Bet romanai, turi keleta pagrindinių veikėjų, neskaitant pasakotojo, kurie sukūrti kaip pasakojimo galimybė pažvelkti kitais svarbiais aspektais nei žvelgia pats autorius.

Pasakojimo tipai ir metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytojas pasakojime pasirenka kas yra svarbu, ir kaip jo darbą interpretuos skaitytojas. Yra skirtumas tarp pirmojo pasakotojo ir trečiojo pasakotojo, Gérard Genette išskiria protagonistus ir antagonistus. Protagonistiniai pasakotojai apibūdina savo asmeninę patirtį kaip pasakojimo pobūdį. Tokio tipo pasakotojai negali žinoti daugiau apie kitus veikėjus nei apima jų veiksmai. Antagonistai, priešingai, apibūdina kitų veikėjų įgautą patirtį, tai pasakojimas, kuriame visas veiksmas stebimas iš trečio asmens pusės. Kai kuriuose pasakojimuose, autorius gali būti visažinis ir įtraukti kelis požiūrius, arba komentuoti įvykių eigą.

Dauguma pasakotojų pristato savo pasakojimus iš vienos perspektyvios pusės, (vadinama pasakojimo būdu): pirmasis pasakotojas, arba trečiasis pasakotojas disponuoja ribota informacija arba yra visažinis. Pirmasis pasakotojas sutelkia didesnį dėmesį jausmams, nuomonei ir suvokimai tam tikro asmens istorijai bei kaip veikėjas žvelgia į pasaulį ir kaip pasaulis priima veikėją. Jeigu rašytojo siekis yra patekti į veikėjo pasaulį, tada tai geras sprendimas. Trečiasis pasakotojas yra rašytojo alternatyva, kuri nereikalauja rašytojo atskleisti visos informacijos, kurią žino pirmasis veikėjas. Kaip kontrastas trečiasis pasakotojas suteikia galimybę pažvelgti plačiai į pasaulį kitų veikėjų pagalba ir perteikti platesnę istoriją. Trečiasis pasakotojas gali būti gyvūnas ar kitas objektas, taip pat tai gali būti abstraktus pavyzdys, kuris nereikalauja atsiskleidimo. Tai svarbu istorijose, kurių kontekstas ir žvilgsnis į kitus veikėjus yra ypač svarbus, todėl tokiu atveju, trečiojo pasakotojo pasirinkimas yra geras. Tačiau, trečiasis pasakotojas nėra būtinas visur, vietoje jo protagonistas gali nurodyti save kaip trečią asmenį.

Keli pasakotojai

Rašytojas pasirenka keleta pasakotojų, siekiant papasakoti istoriją iš skirtingų veikėjų pusių. Tada viskas priklauso nuo skaitytojo sprendimo, kuris pasakotojas atrodo tinkamiausias kiekvienos istorijos daliai. Viskas priklauso nuo rašytojo stiliaus kurį jis/ji išreiškia parašytą istorijos dalį. Vietos Amerikiečių bendruomenėse, pasakojimus dažnai pasakodavo vyresnio amžiaus žmonės. Tokiu būdu, istorijos niekada nebūdavo vienodos, nes buvo pritaikomos atsižvelgiant į pasakotojo ir klausytojo santykius bei klausančiųjų auditorijos. Taigi, kiekvienas turėdavo tos pačios istorijos nesuskaičiuojamą kiekį skirtingų variantų. Pasakotojai dažnai pakeisdavo mažas istorijos detales, siekiant pritaikyti istoriją prie klausytojų.[5]

Estetinis požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojimas yra labai estetiškas menas. Apgalvotai sudarytas pasakojimas turi tam tikrą estetinių elementų skaičių. Tokie elementai apima pasakojimo struktūros įdėją, kuri turi identifikuojamą pradžią, eigą ir pabaigą, arba pateikimą-vystymą-kulminaciją-atomazgą, kartu su nuoseklia siužeto linija; stiprus dėmesys laikinumui apimant praeities išlaikymą, dėmesys dabarties veiksniams ir ateities numatymas; esminis dėmesys veikėjams ir jų apibūdinimui, „tikriausiai labiausiai svarbūs romano komponentai“ (autorius Devidas Lodžas „Literatūros menas“ 67); skirtingos intonacijos, „žmogaus balso intonacija, ar daugumos žmonių intonacija bendraujant skirtingais akcentais bei ritmais“ (Loddžas „Literatūros menas“ 97); taip pat aktuali Michailo Bachitino idėjos plėtra; pasakotojas arba pasakotojas kaip balasas, kuris bendrauja su skaitančia auditorija (pažiūrėti skaitytojo atsakymo teorija).

Psichologinis požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per sąmonės filosofiją, socialinius mokslus ir įvairias klinikines sritis, įskaitant ir mediciną, pasakotojas gali atsižvelgti į žmogaus psichologinius aspektus.[6] Asmeninis pasakojimo procesas, apima žmogaus asmeninius jausmus ar kultūrinę tapatybę bei prisiminimų kūrimą ir konstravimą; manoma, kad tai savarankiškai fundamentalus pobūdis.[7][8] Nuoseklus pasiskirstymas ar teigiamas pasakojimas, buvo susijęs su psichozę ir psichikos sutrikimai, jos vystymas buvo svarbus atsigavimo procese.[9] Pasakojimo terapija yra psichoterapijos mokykla. Ligos pasakojimas yra būdas, asmeniui nukentėjusiam nuo ligos suteikti prasmę savo patirčiai.[10] Dažniausiai sekamas vienas iš kelių nustatytų modelių: „atkūriamasis“, „chaosinis“ ar „ieškojamasis“ pasakojimai. Atkūriamąjame pasakojime, asmuo savo liga mato kaip laikiną elementą. Pagrindinis tikslas yra normalaus gyvenimo siekimas ir sveikatos būklės atstatymas. Tai galima pavadinti išgyjimo pasakojimu. Chaosiniame pasakojime, asmuo savo liga mato kaip nuolatinę būsena, kuri neišvengiamai blogės. Tai būdinga ligoms, tokioms kaip Alzheimerio liga: pacientui vis blogėja ir nėra jokios vilties grįžti į normalų gyvenimą. Trečias svarbus tipas, ieškojamasis pasakojimas, kai ligos patirtis siejama su galimybe pasikeisti bei išmokti svarbiausius gyvenime dalykus, iš naujo; fizinis ligos rezultatas yra mažiau svarbus nei dvasinė ir psichologinė transformacija. Pergalingas požiūris pasveikus yra būdingas nuo vėžio pasveikusiems asmenims.[10] Asmenybės bruožai, yra Penki didieji asmeniniai bruožai, kurie yra susiję su kalbos tipo ar žodžio strukūra, kuri naudojama asmens pasakojime apie save.[11] Kitaip tariant, kalba naudojama pasakojant apie save ir ji tiksliai atspindi žmogaus asmenybę. Lingvistika koreliuoja su kiekvienu Didžiojo penketo bruožu taip, kaip pateikta žemiau:

  • Ekstraversija – teigiamai koreliuoja su žodžiais skirtais žmonėms, socialiniais procesais ir šeima;
  • Socialumas – teigiamai koreliuoja su šeima, įskaitant ir neabejotinus faktus; neigiamai koreliuoja su pykčiu ir kūnu (t. y., neigiami komentarai apie sveikatą/kūną);
  • Sąžiningumas – teigiami koreliuoja su pasiekimais ir darbu; neigiamai susijęs su kūnu, mirtimi, pykčiu ir išskirtinumu;
  • Neurotizmas – teigiamai koreliuoja su liūdesiu, neigiamomis emocijomis, kūnu, pykčiu, namais ir nerimu; neigiamai koreliuoja su darbu;
  • Atvirumas – teigiamai koreliuoja su suvokimo procesais, klausa ir išskirtinumu

Socialinių mokslų metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės dažnai teigia, kad įvykius suprasti, reikia sugebėti nuosekliai suformuluoti istoriją ar pasakojimą ir paaiškinti, kaip tas pasakojimas buvo sukūrtas. Pasakojimas yra procedūrinis pamatas siekiant pažinimo ir tokiu būdu suteikianti aiškinamąjį pagrindą socialiniuose moksluose, ypač kai sunku surinkti pakankamai atvejų kad būtų galima atlikti statistinę analizę. Paskojimas yra dažnai naudojamas socialinių mokslų tyrimuose. Buvo nustatyta, kad kontekstinis, socialinių jėgų, požiūris atskleidė išsamių pasakojimų jis yra labiau įdomus ir naudingas tiek socialinės teorijos ar socialinės politikos, nei kitų formų socialiniai tyrimai. Sociologas Jaber F. Gubrium ir James A. Holstein prisidėjo prie sociologijos konstruktyvinio požiūrio į pasakojimą formavimosi. Iš jų knygos mes gyvename savarankiškai: Pasakojimo tapatybė ir postmodernus pasaulis (2000), su daugiau naujasnių kūrinių, kaip analizuoti pasakojimo realybę (2009) ir aprašomąją analizę (2012). Tikslas yra sociologinis supratimas apie formaliojo gyvenimo patirtį bei gamybos praktiką.

Tyrimo metodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekiant išvengti „bejausmių istorijų“ ar „pasakojimų, kurių yra laisvas kontekstas, gali būti naudojamas bet kur ir bet kada“ ir yra naudojamas kaip konceptualioji metafora, kurią kalbininkas Džordžas Lakofas įvardino, kaip pasakojimo tyrimą, kuris remiasi žmogaus prasmės pažinimo prielaida, kuri yra atsitiktinė ar turinti keletą kompleksinių patirčių ir aukštų struktūrų skyrimų. “ [12][13] Žmogus turi polinkį sieti informacijąsu pomėgiais ir taip ją supaprastinti, nes sudėtinga informacija veda prie pasakojimo klaidingumo. Žmogaus protui lengviau prisiminti ir priimti sprendimus remiantis istorijomis nei prisiminti didelės apimties duomenys. Tai viena iš priežasčių dėl ko daugelis humanitarinių ir socialinių mokslų klasikų pasakojimai parašyti pasakojimo forma. Pasakojimo būdas leidžia išvengti pasakojimo klaidingumo ir tai nesiskiria nuo kitų klaidų vengimo moksliniuose tyrimuose, t. y. taikant įprastas metodines priemones pagrįstumas ir patikimumas siejamas su duomenų rinkimu, analizavimu ir pateikiamu. Buvo pasiūlyti keli kriterijai vertinat pasakojimo tyrimų pagrįstumą, įskaitant objektyvų aspektą, emocinį aspektą, socialinį/moralinį aspektą ir pasakojimo aiškumą.

Matematinis sociologinis požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matematinės sociologijos lyginamųjų pasakojimų teorija, buvo sukurta siekiant apibūdinti ir palyginti struktūras (išreikštas kaip „ir“ nukreipiamąjame grafike, kur sudėtinės priežasties ryšys jungiasi su susikirtimo tašku.[14][15][16] Pasakojimai, sumanyti, reminatis žemiau pateiktais:

  • baigtinis pasaulio S, valstybės aprašymo rinkinys, kurios sudedamosios dalys yra silpnai paskirstytos laike;
  • baigtinė aktorių/agentų grupė (individualių asmenų ar kolektyvo), P;
  • baigtininis veiksmų rinkinys A;
  • P kartografavimas ant A;

Nukreipiamojo grafiko struktūrayra sukurta, siekiant leisti atstovauti savo nuomonę ir tik esant tiesioginiam pranašumui, keisti atstovaujamą nuomonę, kurią pakeitė konkretūs veiksmai. Veiksmų planas gali būti išskirtas, atsižvelgiant į tolimesnes grafas, kur veiksmai vaizduojami kaip susikirtimo taškas „veiksmas a bendrai nustatomas (kontekste kitų veiksmų) veiksmas b“. Pasakojimai gali būti tiek abstraktūs ir apibendrinti kurie yra nustatomi remiantis algebros struktūra ir apibrėžimo homomorfizmais tarp algebros.

Muzikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiesiškumas yra viena iš kelių pasakojimo savybių, kurią galima rasti muzikos kūrinyje. </ref> As noted by American musicologist, Edward Cone, narrative terms are also present in the analytical language about music.[17] The different components of a fugue – subject, answer, exposition, discussion and summary – can be cited as an example.[18] Tačiau yra keletas požiūrių, dėl pasakojimo muzikoje ir jo vaidmens koncepcijos. Vienas iš teorijų, kurioje Teodoras Adornas pasiūlė, kad „muzika deklamuoja pati save ir tai yra jos pasakojimas be pasakojimo “. [18] Kitas požiūris yra Karolina Abate, kuri pasiūlė ‘tam tikri gestai muzikoje bpasakojimą balsu’.[17] Tačiau kiti ginčijasi, kad pasakojimas yra semiotinė interpretacija, kuri gali praturtinti muzikinę analizę.[18] Prancūzų muzikologas Jean-Jacques Nattiez tegia, kad ‘pasakojimas, griežtas kalbėjimas, nėra muzika, bet siužetas sugalvotas ir pastatytas, klausytojų’.[19] Jis teigia, kad aptariama muzikos pasakojimo išraiška yra tiesiog metaforiška ir kad įsivaizduojamas siužetas, gali turėti įtakos kūrinio pavadinimui ar kitai pateiktai kompozitorio informacijai.[19]Tačiau, Abate pateikė daug muzikos prietaisų pavyzdžių, kurie funkcionuoja, kaip pasakotojo balsas, apribojant muzikos gebėjimą pasakoti nepaprastas akimirkas, kurie gali būti identifikuojami pagal jų keistą griaunamajį poveikį.’.[19] Įvairūs teoretikai, teigia, kad toks pasakojimas yra revoliucinis, o ne norminių akimirkų muzika. Apibendrinant galima pasakyti, kad pasakojimų muzikoje turi būti dar daug kas nustatyta.

Kultūrinis pasakojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojimas gali įgauti istorinę formą, kuri suteikia klausytojams pramogą bendravimo būdą bei žinių. Daugelis kultūrų naudoja pasakojimą kaip būdą įrašyti istorijas, mitus ir vertybes. Šios istorijos gali būti vertinamos kaip gyvenimo subjektai ar tarpkultūrinių bendruomenių pasakojimai. Istorijos dažnai naudojamos indėnų kultūroje siekiant dalintis žiniomis su jaunąja karta.[20] Gerame indėnų pasakojime visada paliekama vietos interpretacijoms, vietinių istorijos dažnai įtraukia ir vaikus į pasakojimo procesą, taip turėdami galybę savaip įprasminti ir paaiškinti istoriją. Tai skatina holistinį mąstymą tarp vietinių vaikų, kurie sujungia individo ir pasaulio tapatumą. Toks tapatumas puoselėja pažinimo galimybę ir suteikia priklausomumo jausmą, nes jų kultūrinis tapatumas vystosi perduodat istorijos prasmę.[21]

Pavyzdžiui, vietinės istorijos yra naudojamos iliustruoti vertybes ar pamoką. Vakarų Apačių genties istorijos gali būti naudojamos perspėti apie nelaimę, kada ištinka žmonės kai jie nesilaiko priimtino elgesio. Viena istorija pasakoja apie įžūlų motinos kišimąsi į vedusio sūnaus gyvenimą. Šioje istorijoje, Vakarų Apačių šeima yra puolama iš kaimyninės Pimų genties. Apačių mama išgirsta klyksmą, tai jo sūnaus žmona, kuri bando įsikišti rėkdama ant jo. Tai įspėja Pima gentį ir ji nedelsiant nužudoma už kišimąsi į sūnaus gyvenimą [22]

Vietinės Amerikos kultūros pasakojimus naudoja, siekiant išmokyti vaikus gyvenimo vertybių ir pamokų. Nors pasakojimas suteikia pramogų, tačiau jo pagrindinis tikslas yra šviesti.[23] Aliaskos vietiniai gyventojai teigia, kad pasakojimai moko vaikus, kokia yra jų visuomenė, kaip sukurti ramią gyvenamąją vietą ir būti atsakingais nariais savo bendruomenėje.[23]Meksikos kultūroje daugelis suaugusiųjų pasakoja savo vaikams istorijas siekdami juos mokyti vertybių tokių kaip, individualumas, paklusnumas, sąžiningumas, pasitikėjimas ir užuojauta. [24] Pavyzdžiui, viena iš Verkenčios moters versijų buvo vaikų auklėjimas siekiant saugiai priimti sprendimus ir palaikyti bendruomenės moralę.[24]

Pasakojimai, Kanados Métis, bendruomenėje siekiant, padėti vaikams suprasti, kad gyvenimas aplink juos yra sujungtas su bendruomene. [25] Pavyzdžiui, Métis bendruomenė pasdalino „Humoro arklio istorija“ vaikams, kuri vaizduoja, kad arkliai per gyvenimą gali taip pat suklupti kaip ir žmogus.[25] Navahai istorijoje taip pat naudojami nugaišę gyvūnai, kaip metaforos, siekiant parodyti, kad viskas turi tikslą.[26] Galiausiai vyresnieji iš Aliaskos čiabuvių bendruomenės teigia, kad gyvūnų pateikimas kaip metaforos, leidžią vaikams patiems formuoti savo požiūrį ir tuo pačiu savarankiškai apmąstyti savo gyvenimą.[25]

Amerikos indėnų vyresnieji, taip pat teigia, kad pasakojimas kviečia klausytojus, o ypač vaikus, tam kad jie padarytų savas išvadas ir savarankiškai apsvarstytų savo gyvenimą.[23] Be to, jie tvirtina, kad nuolatiniai pasakojimai, padeda vaikams suvokti ir gauti platesnį spektrą perspektyvų, kuris padėtų jiems suprasti savo gyvenimą, pasakojimo kontekste. Amerikos indėnų bendruomės nariai pabrėžia vaikams, kad žinių semtis galima iš istorijojų, kurias patyrė kiekviena karta. Be to, bendruomenės nariai leido vaikams interpretuoti ir kurti kitą perspektyvą kiekvienoje istorijoje.[23]

Istoriografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriografijoje, remiantis Lorencu Staunu, tradiciškai pasakojimas buvo pagrindinė retorinė priemonė, naudojamas istorikų. 1979, tuo metu kai nauja Socialinė istorija buvo reikalinga socialinio-mokslo analizei, Staunas apibūdino pasakojimą, kaip chronologiškai organizuotą; sutelktas į vieną nuoseklią istoriją; aprašomasis, o ne analitinis; susijęs su žmonių nebūtomis abstrakčiomis aplinkybėmis; ir sprendžianti, konkrečią, o ne kolektyvinę statistiką. Jis pranešė, kad „Daugiau ir daugiau naujų istorikų bando atrasti tai, kas vyko anksčiau žmonių mintyse ir koks buvo jausmas gyventi praeityje, tai klausimai, kurie neišvengiamai veda pasakojimo linkme.“ [27] Kai kurie filosofai pasakojimus nustato, kartu su paaiškinmo tipu, Markas Beviris teigia, kad pasakojimai paaiškina veiksmus kreipiančius įsitikinimus istorinių tradicijų kontekste. Pasakojimas yra alternatyvi paaiškinimų forma, susijusi su gamtos mokslais. Istorikai įsipareigoja socialinio mokslo požiūriu, tačiau jie kritikuoja pasakojimo ribotumą per analizę ir protingus pavyzdžius, o ne statistinius dėsningumus. [28]

Pasakojimų teisės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojimų teisės anglų akademikams yra ypač svarbus asmeninės patirties pasakojimo žanras. Akademinės disciplinos, tokios kaip anglų kalba, performansas, folkloras, literatūra, antropologija, kultūros studijos ir kiti socialiniai mokslai, kuriuose analizuojamos pasakojimų teisės, nes pasakojimų teisės priklausoma nuo etikos. Kitų žmonių perpasakojamų istorijų pasakojimo teses galima nustatyti uždavus keletą klausimų; kieno istorija tai yra, kaip yra naudojama, ką istorija žada (empatiją, išpirkimą, reikšmę), ir kieno naudai?[29] Pasakojimo teisės etika – apima empatiją ir atstovavimą – siekiant padėti žmonėms, organizacijos, žiniaskaida ir vyriausibinės institucijos aiškiai suvokti istorijas. Vienas iš asmeninės patirties pasakojimo būdų, pasiekti autentišką atstovavimo statusą.[29] Pasakojimo teisių atstovavimo pažeidimas, sukuria neigiamas pasekmes, ne tik asmenims kurie yra įtraukti į pasakojimo procesą, bet ir tuos kurie gadina tokių elementų socialinę tvarką, kaip bendruomės, įstaigos bei tinklai, nes žmonės įtraukti į šių elementų veiklą. Balso iškraipymas, dažnai veda prie nesusipratimų ir pasakojimo teisų išnaudojimo. Pavyzdžiui, ar būtų mušamų moterų istorijos, jeigu jos papasakotų savo istorijas vyriausybės institucijoms. Tačiau tiesa yra tokia, kad smurtas šeimos tapo ‘dideliu verslu' nes įstatymų sistema nesiklauso mušamų moterų balsų.[30] Šis pavyzdys iliustruoja, kaip moterys pertvarko savo istorijas, siekiant gauti pagalbą. Bet moterys formuoja savo istorijas pažeidinėdamos pasakojimų teisių etiką, nes tai aprūpina „didijį verslą“. Buvo atliktas dar vienas, išgyvenusių Uraganą Katriną, tyrimas kuriame žiniasklaida iškreipė išgyvenusių žmonių balsus ir neigiamai manipuliavo visuomenę. Žiniasklaida nuteikė visą šalį prieš bendruomenę, kuriai labai reikėjo pagalbos, nes žurnalistai pertvarkė pasakojimą televizojoje ir laikrasčių straipsniuose. Nepaisant to šis tyrimas prieštarauja žiniasklaidai ir yra naudojamas „balsas“ siekiant įrodyti kad žiniasklaida klaidingai iškraipė savo istorijas. [31] Staripsnio pabaigoje skaitytojai, suprato, kad žiniasklaida iš tikrųjų buvo klaidingai nurodžius informaciją apie Naująjį Orleaną, nes tiesa buvo išnagrinėta išgyvenusių žmonių „balsu“. Buvo nustatyta, kad bendruomenė padėjo viena kitai. Empatija yra svarbus pasakojimo teisės aspektas, nes žiūrovas įsijaučia į istoriją, taip sumažindamas etikos pažeidimo galimybę. Empatija suteikia galimybę suprasti kitą gyvenimo istoriją: jos priešingybė yra nesugebėjimas įsijausti į situaciją, santūrumass situacijose, kuriose normalus žmogus nesugebėtų įsivaizduoti, įskaitant ypač neapsakomas blogybes ir beprtybes. Empatija apibūdina sferą ir leidžia mums įsivaizduoti, tai ką daro normalus žmogus.[29]Kitaip tariant, iš pasakojimo klausytojas negalės suprasti istorijos be empatijos, štai kodėl empatija yra svarbi pasakojimo teisė. Šeimyninio smurto prieš moteris ir išgyvenusių uraganą Katriną, pavyzdžiai parodo kaip pasakotojų yra pertvarkomos istorijos arba kaip tai padaro kiti pasakotojai ir pabrėžia svarbų klausimą dėl etikos ar pasakojimo teisių. Kartais kalusytojas pažeidžia pasakojimo teises, nes kartais nenori klausytis pasakotojo nuomonės. Galų gale kai pasakotojas pakeičia savo istoriją, pasakotojo „balsas“, klausytojų yra negirdimas. Logiškai mąstant, kai pasakotojo balsas nėra tinkamai atstovaujamas, pasakojimo teisių etika yra neįvykdoma.

Kitos specifinės programos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atvejo analizės paskojimas yra atvejo tyrimas, kada pasakojama istorija.
  • Pasakojimo aplinka yra ginčijamas terminas, kuris buvo naudojamas architektūrinių ar parodų dizaino technikos kūrime, virtualioje aplinkoje, kurioje žaidžiami kompiuteriniai žaidimiai, kuriuos išrado kompiuterinių žaidimų autoriai.
  • Filmo pasakojimui paprastai yra naudojams vaizdinis ir garsinis filmas (arba šiomos dienomis analoginė arba skaitmeninėl video žiniasklaida) kurioje pateikiama istorija. Filmo pasakojimas, paprastai suvokiamas atsižvelgiant į grožinę literatūrą, bet jis taip pat gali būti pateiktas iš filmuotos realybės, nes tai dokumentinis filmas, bet filmų pasakojimuose, taip pat gali būti naudojamos multiplikacijos.
  • Pasakojimo istorija yra faktinis istorinis žanras, kuris naudoja chronologiją kaip sistemą (o ne temines istorines temas).
  • Poema, tai poezija, kuri pasakoja istoriją.
  • Pasakojimo nuosprendis, tai nuosprendis, kuris yra prieinamas vyriausybei Anglijoje ir Velso srityje, po sudarytos apklausos.
  • Poema, tai poezija, kuri pasakoja istoriją.
  • Pasakojimo nuosprendis, tai nuosprendis, kuris yra prieinamas vyriausybei Anglijoje ir Velso srityje, po sudarytos apklausos.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Oxford English Dictionary (online): Definition of „narrative“
  2. Hodge, et al. 2002. Utilizing Traditional Storytelling to Promote Wellness in American Indian events within any given narrative
  3. Owen Flanagan Consciousness Reconsidered 198
  4. Vladimir Propp, Morphology of the Folk Tale, p 25, ISBN 0-292-78376-0
  5. Piquemal, 2003. From Native North American Oral Traditions to Western Literacy: Storytelling in Education.
  6. Hevern, V. W. (2004, March). Introduction and general overview. Narrative psychology: Internet and resource guide. Le Moyne College. Retrieved September 28, 2008.
  7. Dennett, Daniel C (1992) The Self as a Center of Narrative Gravity.
  8. Dan McAdams. „Redemptive Self: Narrative Identity in America Today“. The Self and Memory, 1 (3), 95–116 (2004). DOI:10.1093/acprof:oso/9780195176933.001.0001. 
  9. Gold E. „From narrative wreckage to islands of clarity: Stories of recovery from psychosis“. Can Fam Physician, 53 (8), 1271–5 (August 2007). PMID 17872833.  Hyden, L.-C. & Brockmeier, J. (2009). Health, Illness and Culture: Broken Narratives. New York: Routledge.
  10. 10,0 10,1 Gayle A. Sulik (2010). Pink Ribbon Blues: How Breast Cancer Culture Undermines Women's Health. USA: Oxford University Press, 321–326. ISBN 0-19-974045-3.
  11. Hirsh, J. B., & Peterson, J. B. (2009). Personality and language use in self-narratives. Journal of Research in Personality, 43, 524–527.
  12. Conle, C. (2000). Narrative inquiry: Research tool and medium for professional development. European Journal of Teacher Education, 23(1), 49–62.
  13. Bell, J.S. (2002). Narrative Inquiry: More Than Just Telling Stories. TESOL Quarterly, 36(2), 207–213.
  14. Abell. P. (1987) The Syntax of Social Life: the theory and Method of Comparative Narratives, Oxford University Press, Oxford.
  15. Abell, P. (1993) Some Aspects of Narrative Method, Journal of Mathematical Sociology, 18. 1-25.
  16. Abell, P. (2009) A Case for Cases, Comparative Narratives in Sociological Explanation, Sociological Methods and Research, 32, 1-33.
  17. 17,0 17,1 Beard and Gloag, Musicology, 113–117
  18. 18,0 18,1 18,2 Beard and Gloag, Musicology, 115
  19. 19,0 19,1 19,2 Beard and Gloag, Musicology, 116
  20. and-the-future
  21. Piquemal, N. 2003. From Native North American Oral Traditions to Western Literacy: Storytelling in Education.
  22. Basso, 1984. „Stalking with Stories“. Names, Places, and Moral Narratives Among the Western Apache.
  23. 23,0 23,1 23,2 23,3 Hodge, F., Pasqua, A., Marquez, C., & Geishirt-Cantrell, B. (2002). Utilizing Traditional Storytelling to Promote Wellness in American Indian Communities. Journal of Transcultural Nursing, 6-11.
  24. 24,0 24,1 MacDonald, M., McDowell, J., Dégh, L., & Toelken, B. (1999). Traditional storytelling today: An international sourcebook. Chicago: Fitzroy Dearborn
  25. 25,0 25,1 25,2 Iseke, Judy. (1998). Learning Life Lessons from Indigenous Storytelling with Tom McCallum. Social Sciences and Humanities Research Council.
  26. Eder, D. J. (2007). Bringing Navajo Storytelling Practices into Schools: The Importance of Maintaining Cultural Integrity. Anthropology & Education Quarterly, 38: 278–296.
  27. Lawrence Stone, "The Revival of Narrative: Reflections on a New Old History, " Past and Present 85 (1979), pp. 3–24, quote on 13
  28. J. Morgan Kousser, "The Revivalism of Narrative: A Response to Recent Criticisms of Quantitative History, " Social Science History vol 8, no. 2 (Spring 1984): 133–49; Eric H. Monkkonen, "The Dangers of Synthesis, " American Historical Review 91, no. 5 (December 1986): 1146–57.
  29. 29,0 29,1 29,2 Shuman, Amy (2005). Speaking from Experience." In Other People’s Stories: Entitlement Claims and the Critique of Empathy. Urbana: University of Illinois Press, 149–162..
  30. Lawless, Elaine (2001). Women Escaping Violence: Empowerment through Narrative. Columbia, Missouri: University of Missouri Press.
  31. Lindahl, Carl (2012). Legends of Hurricane Katrina: The Right to Be Wrong, 8 Survivor-to-Survivor Storytelling, and Healing.. Journal of American Folklore, 139–176..