Parzejeršpicė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Parzejeršpicė
Parzejeršpicė
Parzejeršpicė
Aukštis 3036 m
Žemynas Europa
Šalys Austrijos vėliava Austrija
Kalnynas Alpės
Pirmasis įkopimas 1869 m. rugpjūčio 23 d.
Jozefas Antonas Špechtas ir Peteris Zisas
Koordinatės: 47°10′28″ š. pl. 10°28′42″ r. ilg. / 47.17444°š. pl. 10.47833°r. ilg. / 47.17444; 10.47833Koordinatės: 47°10′28″ š. pl. 10°28′42″ r. ilg. / 47.17444°š. pl. 10.47833°r. ilg. / 47.17444; 10.47833
Vikiteka Parzejeršpicė

Parzejeršpicė (vok. Parseierspitze) – aukščiausia Šiaurinių Alpių masyvo viršūnė. Jos aukštis – 3036 m, ir tai yra vienintelė trijų tūkstančių metrų aukščio masyvo viršukalnė. Parzejeršpicė yra Austrijos Tirolio žemėje ir yra pagrindinė Lechtalio Alpių viršūnė. Pirmą kartą į ją 1869 m. rugpjūčio 23 d. iš Grinso miestelio, esančio Štanco slėnyje, pusės įkopė Jozefas Antonas Špechtas ir kalnų vedlys Peteris Zisas.[1]

Apylinkės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gačkopfas kairėje, Parzejeršpicė dešinėje

Parzejeršpicė yra maždaug už 7 km į vakarus-šiaurės vakarus nuo Landeko. Kaimyninės viršūnės yra: šiaurėje – Zikopfė (2718 m), iškart į rytus – Gačkopfas (2945 m), pietuose – Bokgartenšpicenas (2941 m), o vakaruose – Grismutekopfas (2807 m).

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ypatingas Parzejeršpicės bruožas – kiek žemiau viršūnės esanti žalsvai rausva uolienos juosta. Tai radioliaritai, susidarę iš aplinkinių rusvų mergelių. Radioliaritai ir ant viršūnės esantis juros periodo apticho kalkakmenio sluoksnis dėl savo atsparumo atmosferos poveikiui apsaugo ją nuo pernelyg didelės erozijos, todėl kalnas išlaiko aplinkinei vietovei neįprastą aukštį. Pietinio šlaito papėdėje esančioje karoje yra Griner Fernerio ledyno liekanos. Dar vienas nedidelis firno laukas, Parzejerferneris, yra į pietvakarius nuo viršūnės.[2]

Kalnų takai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parzejeršpicė (centre) – aukščiausia Lechtalio Alpių viršūnė. Apačioje matyti „Augsburgo trobelė“.

Oficialiais šaltiniais, pirmą kartą į Parzejeršpicės viršūnę 1869 m. įkopė Jozefas Antonas Špechtas ir Peteris Zisas, nors galima daryti prielaidą, kad vietiniai gyventojai viršūnę buvo pasiekę dar anksčiau. Iš Lechtalio slėnio pusės į viršūnę 1875 m. pirmą kartą įkopė Anzelmas Klocas.[3]

„Augsburgo trobelė“, kalnų namelis, esantis 2289 metrų aukštyje. Ją iš Grinso miestelio, esančio Štanco slėnyje, galima pasiekti maždaug per 3,5 valandos. Nuo trobelės lengviausias takas į Parzejeršpicę geras tris valandas veda Augsburgo kalnų tako atkarpa per Gazilšliuchto tarpeklį į pietuose nuo viršūnės esančią karą, į kurią yra įsiterpęs Griner Fernerio ledynas. Per šią karą atsiduriama ties pietiniu kalno šlaitu. Takas, toliau vedantis pietiniu šlaitu į viršūnę, yra pažymėtas, tačiau beveik visas jis yra I, o vietomis ir II sudėtingumo laipsnio. Be to, maršrute dėl akmenų griūčių yra tikimybė nukristi nuo skardžio. Kaip alternatyvą šiam maršrutui apsaugotu taku per Gazilšliuchto tarpeklį nuo „Augsburgo trobelės“ galima įkopti į Gačkopfą ir Patrolšartės taku pasiekti į pietus nuo viršūnės esančią karą.

Kitas kalnų namelis kopiant į Parzejeršpicę yra į šiaurę orientuota „Memingerio trobelė“, esanti 2242 m aukštyje. Iš jo Špilervego takas veda į pietus iki pat Patrolšartės tako ir per pietinį šlaitą link viršūnės.

Nuo Patrolšartės tako į viršūnę taip pat galima patekti tiesiai per rytinę kalno keterą. Šiame maršrute nors kopimo sudėtingumo laipsnis yra tik aukštesnysis II ir III, tačiau uolienos yra labai trapios, todėl yra labai didelė tikimybė nuslysti.

Į viršūnę slidinėjant pavasarį taip pat galima pakilti iš Camso miestelio per Camerio tarpeklį ir Patrolšartės taką.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jahrbuch des Österreichischen Alpenvereins. VI. Wien. 1870. p. 298.{{cite encyclopedia}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  2. Klebelsberg, Raimund von (1935). Geologie von Tirol. Berlin. p. 82.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  3. Deutsch, Carl (1893). Richter, Eduard (red.). Die Erschliessung der Ostalpen. I. Berlin. p. 106.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)