Parugė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Parugėlietuvių paprotys – apeiginis kolektyvinis rugių ir kitų pasėlių lankymas, daugiausia žydint rugiams. Valstiečiai, antifoniniu būdu dainuodami apeigines dainas, apeidavo laukus, po to vaišindavosi, susėdę parugėje. Jaunimas šokdavo, pindavo rugiagėlių vainikus.

Šis paprotys kilęs iš senovės žemdirbių magiško veiksmo – ėjimo ratu, taip siekiant apsaugoti laukus nuo krušos, piktžolių, gauti gerą derlių.

Paprotys minimas XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. XIX a. buvo paplitęs visoje Lietuvoje, iki XX a. pr. – Šiaurės rytų Lietuvoje.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ParugėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 484 psl.