Partikuliarinė teisė
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Partikuliarinė teisė – teisė, galiojanti ne visoje, o tik tam tikroje teritorijos dalyje, nors visoje teritorijoje galioja teisės sistema arba bent jau yra kompetencijos galimybė tokią sukurti. Šiuolaikinėse federacinėse valstybėse partikuliarinė teisė gyvuoja kiekviename lygmenyje. Atsiranda pasikeitus įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijai, kai galiojanti teisė tam tikroje teritorijoje dėl pasikeitusios kompetencijos (perėjimo) lieka galioji ankstesnio (ligtolinio) įstatymų leidėjo teritorijoje. Pvz., kai įvyko Vokietijos susivienijimas, federalinės teisės daugelio normų taikymas buvo apribotas tiek ir ankstesniosios Federacinės Respublikos, tiek ir naujai į Vokietijos Federaciją įtrauktų federalinių žemių atžvilgiu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viduramžiais susiskaldžiusioje Europoje gyvavo daug valstybių valstybėlių, nepriklausomų teritorijų, kuriose kiekvienoje iš jų galioja atskira arba bent jau savita teisė, besiskirianti nuo giminingų teritorijų. Partikuliarinė teisė buvo būdinga Prancūzijai ir ypač Vokietijai. Nyko vykstant valstybių centralizacijai, kuriant bendrąją teisę.