Park and ride

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – publicistinis stilius
Jei galite, sutvarkykite.
„Park and ride“ kelio ženklas.

Park and Ride (angl. park – pastatyti automobilį, t. y. parkuotis; ride – važiuoti; liet. Statyk ir važiuok) – eismo ir transporto infrastruktūros planavimo principas.

Naudojant šį principą, netoli viešojo transporto, skirto artimajam susisiekimui, stotelių statomos stovėjimo aikštelės, kuriomis gali naudotis lengvųjų automobilių, taip pat ir motociklų bei autobusų vairuotojai, ir toliau keliauti viešuoju transportu (pvz., metro, tramvajumi). Tai ypač patogu dirbantiems asmenims, kuriems tokiu būdu suteikiama galimybė palikti asmeninę transporto priemonę miesto pakraštyje ir, naudojantis viešojo transporto priemonėmis, patekti į miesto centrą, išvengiant kamščių ir nesusiduriant su automobilio statymo problemomis. Šio principo taikymas taip pat padeda suvaldyti transporto bei eismo problemas, kurios neišvengiamai atsiranda masinių renginių: futbolo rungtynių, muzikos koncertų ir kitų miesto švenčių, metu.

„Bike and Ride“ aikštelė Hamburge

Panašus į „Park and ride“ yra „Bike and Ride“ principas: aikštelėse įrengiami stovai dviračiams prirakinti, traukinių stotyse pastatomi specialūs garažai, skirti dviračių statymui. Taip pat, tolimajam susisiekimui yra taikomas principas, vadinamas „Park and Rail“. Jis tarnauja kitiems tikslams ir neturi atitikmenų.

Statybinis planas bei įrengimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Park and Ride“ aikštelė Hamburge

Statybiniu požiūriu „Park and Ride“ aikštelės nesiskiria nuo įprastų automobilių stovėjimo aikštelių: jos gali būti antžeminės, požeminės ir daugiaaukštės. „Park and Ride“ aikštelių įrengimas skiriasi tik tuo, jog jos statomos netoli artimojo susisiekimo transporto stotelių; prireikus kelią į jas nurodo specialūs ženklai.

Patogumo dėlei automobilių statymui skirti daugiaaukščiai garažai geležinkelio stotyse dažniausiai statomi nuo laukiamosios keleivių salės nukreiptoje geležinkelio bėgių platformų pusėje. Taip atvykę keleiviai tuneliu gali lengvai ir tiesiogiai patekti į automobilių stovėjimo aikštelę, nepakilę į laukiamąją salę ir neišėję į lauką, taip darydami lanką, gaišdami laiką ir t. t.

Politiniai bei socialiniai „Park and Ride“ principo taikymo tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš politinių „Park and Ride“ principo taikymo tikslų yra noras sumažinti transporto srautą didelio gyventojų tankumo vietose ir paskatinti dirbančius žmones naudotis viešojo transporto paslaugomis. „Park and Ride“ stovėjimo aikštelių statymas ir eksploatavimas yra finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vokietijoje „Park and Ride“ stovėjimo aikštelių statymą ir naudojimąsi jomis reglamentuoja visuotinis viešojo transporto finansavimo įstatymas.

„Park and ride“ autobusas, Anglija

Nepaisant visų „Park and Ride“ principo taikymo transporto ir eismo sistemoje privalumų, negalima teigti, kad jis teikia vien tik politinio, socialinio ar kitokio pobūdžio naudą. „Park and Ride“ stovėjimo aikštelių statymas ir priežiūra reikalauja didelių investicijų, neigiamas aspektas yra ir tas, jog jos daro įtaką ir netgi skatina gyventojų migraciją iš vieno miesto ar vietovės į kitą, ypatingai į tokią, kurioje yra “Park and Ride” stovėjimo aikštelių ir išvystytas viešasis transportas. Kaip jau minėta anksčiau, tai ypač patogu kasdien į darbą vykstantiems ir netrumpą kelio atkarpą turintiems įveikti asmenims.

Yra manoma, kad „Park and Ride“ principo taikymas skatina gyventojų migraciją iš centro į pakraščius, kas vėlgi turi neigiamos įtakos miesto ir transporto infrastruktūros planavimui. Tačiau gyventojų kraustymąsi iš miesto į jo pakraščius ar atokesnes vietoves nulemia ir daugelis kitų įvairių veiksnių. Nesant įrengtoms „Park and Ride“ stovėjimo aikštelėms, miesto centrui pasiekti būtų naudojamas nuosavas automobilis. Vietovėse, kuriose įrengtos mažos „Park and Ride“ stovėjimo aikštelės, fiksuojamas ne itin ženklus poreikio naudotis viešojo transporto priemonėmis augimas. Paėmus dirbančiuosius asmenis, kasdien vykstančius į darbą nuosavu automobiliu, vienam automobiliui tenka vidutiniškai 1,5 asmens (vietovėse, kuriose yra „Park and Ride automobilių stovėjimo aikštelių, šis skaičius dar mažesnis), taip kad 200 vietų turinti „Park and Ride“ stovėjimo aikštelė skatina daugių daugiausiai 300 papildomų traukinio keleivių atsiradimą. Net ir maža metro stotis kasdien be didesnių pastangų sulaukia keturženklio papildomų keleivių skaičiaus.

Taigi „Park and Ride“ yra tarsi tam tikra alternatyva ir papildoma priemonė planuojant eismo ir transporto infrastruktūros modelio visumą, tačiau toli gražu ne būtinybė. Šio principo taikymas, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, ne visada pasiteisina. Siekiant, jog jis atneštų anksčiau straipsnyje minėtos naudos, o ne išbalansuotų iki tol egzistavusią eismo ir transporto struktūrą ir demografinius vienos ar kitos vietovės duomenis, jis turėtų būti taikomas tik išsamiai išstudijavus jo naudojimo, t. y. „Park and Ride“ automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo būtinumo, klausimą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka