Paprastasis karpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Cyprinus carpio
Karpis (Cyprinus carpio)
Paprastasis karpis arba sazanas (Cyprinus carpio)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Antklasis: Žuvys
(Wikispecies-logo.svg Pisces)
Klasė: Kaulinės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Osteichthyes)
Būrys: Karpžuvės
(Wikispecies-logo.svg Cypriniformes)
Šeima: Karpinės
(Wikispecies-logo.svg Cyprinidae)
Gentis: Karpiai
(Wikispecies-logo.svg Cyprinus)
Rūšis: Paprastasis karpis
(Wikispecies-logo.svg Cyprinus carpio)
Binomas
Cyprinus carpio
Linnaeus, 1758

Paprastasis karpis, karpis, paprastasis sazanas (lot. Cyprinus carpio, angl. Common carp, vok. Karpfen) – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (Cyprinidae) šeimai. Laukiniai karpiai vadinami sazanais.

Paprastasis karpis – Lietuvoje introdukuota žuvų rūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliame paplitimo areale gyvenančios laukinės paprastojo karpio populiacijos dažnai traktuojamos kaip pažeidžiamos ir netoli išnykimo ribos, kaip pavyzdžiui natūrali Cyprinus carpio carpio porūšio Dunojaus upės populiacija. Bet įvairios išvestos jų naminės veislės už natūralaus arealo ribų, nuo seno augintos tvenkiniuose, paleistos ar ištrūkę į laisvę yra įrašytos pačių žalingiausių pasaulio invazinių gyvūnų ir augalų rūšių 100-tuke[1]. Bet Lietuvoje karpio invaziniu negalima vadinti, nes tai nėra savaime plintanti žuvų rūšis. Pagal kilmę apie 83% žuvų rūšių, gyvenančių šalies vidaus vandenyse, yra vietinės kilmės ir apie 17% jų – svetimžemės (introdukuotos) rūšys. Vietinė ichtiofauna susiformavo poledyniniu laikotarpiu, todėl yra jauna ir palyginti negausi rūšimis (vidaus vandenyse gyvena tik 42 aborigeninės žuvų rūšys). Introdukuotų rūšių atsiradimas siejamas su žmogaus ūkinės veiklos plėtra. Lietuvoje per visą laikotarpį bandyta introdukuoti 21 žuvų rūšį, dažniausiai įvežtinės rūšys nesugebėdavo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir, nustojus jas veisti, vėliau išnykdavo. Karpis dėl žemos vandens temperatūros negali subrandinti lytinių produktų ir išneršti, kai kuriais atvejais išneršia, bet mailius žūsta žiemos laikotarpiu. Karpis tai ne tik svarbus akvakultūros objektas, tačiau reikšmingas ir mėgėjų žvejybai, ypač stambių ar rekordinių žuvų gaudymui principu „pagavai– paleidai“.

Karpiai Lietuvoje pradėti auginti VII–XVIII a. Vėliau buvo įrengiami karpių auginimo tvenkinių ūkiai, daugiausia Vilniaus krašte ir Žemaitijoje: Verkių, Trakų Vokės, Vasaknų, Bajorėlių Šilo-Pavėžupio, Kurtuvėnų dvaruose. Vienas žinomiausių karpių augintojų buvo grafas Steponas Pliateris–Zyberkas (1881-1943). Tarpukariu karpių mailius, siekiant pagerintų jų veislių savybes imta vežti iš Vakarų Europos šalių, daugiausia iš Čekijos ir Vokietijos, po II-jo Pasaulinio karo – iš Rusijos. Išvesta daug karpių veislių. Lietuvos Žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3D-133 BV veislinės atmainos karpis buvo pripažintas lietuviška karpių veisle „Šilavoto karpis“. Šios veislės BV veislinės atmainos veidrodinius karpius dabar augina dauguma šalies tvenkinių žuvininkystės ūkių. Pagrindinius lietuviškos karpių veislės kūrimo ir tyrimo darbus vykdė mokslininkai Juozas Bružinskas, Rima Gulbinaitė, Albertas Pečiukėnas, Šilavoto karpinių žuvų veislyno žuvininkai-specialistai  Antanas Paukštė ir Tatjana Ratnikova.[2]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaime paplitę Juodosios, Azovo, Kaspijos, Aralo jūrų upių baseinuose, Balchašo ežere, Amūro upės baseine.

Gyvenama aplinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suaugę karpiai laikosi šiltesniuose, giliuose, lėtai tekančiuose gėluose vandenyse, tai dažniausiai lygumų upėse, dideliuose, gausia vandens augalija apaugusiuose ežeruose.

Gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patelės pradeda neršti sulaukusios 3–4 metų. Neršia 18–20 °C temperatūros vandenyje, gegužės-birželio mėnesiais. Jeigu pavasaris vėluoja, jaunikliai pirmais metais nedaug užauga. Jaunikliai minta zooplanktonu, paaugę – bentosu, suaugę – vandens augalija, mėgsta raustis dugne ieškodamas vabzdžių, vėžiagyvių, įskaitant zooplanktono, smulkių vėžiagyvių, moliuskų, kirmėlių. Žiemą vandens telkiniui apsitraukus ledu, karpiai tampa apsnūdę, nevikrūs, aktyviai nesimaitina.

Paprastojo karpio (Cyprinus carpio)
žvynuotoji ir veidrodinė atmaina

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūnas 1,0–1,5 m, svoris iki 20–50 kg. Kūnas storas, mėsingas. Nugara tamsi, šonai pilki, gelsvi, žalsvi arba melsvi. Turi 2 poras ūsų. Pagal žvynų išsidėstymą skirstomi į veidrodinius, žvynuotuosius ir plikuosius. Išgyvena iki 30 metų amžiaus, o didžiausias užregistruotas amžius – 38 metai. Patinai gyvena ilgiau už pateles.

Paprastojo karpio porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai gamtoje susiformavę 3 porūšiai:

Paprastojo karpio veislės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra 7 veislės[3]:

Karpių auginimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši svetimvandenė žuvis Lietuvos vandenyse įveista apie XVII a. Išvesta kelios dešimtys veislių, kurios skiriasi kūno forma, žvynų danga, spalva. Veisiami tvenkiniuose, žuvininkystės ūkiuose. Labai dažna verslinė žuvis. Tvenkiniuose šeriami gyvulinės ir augalinės kilmės pašarais[4].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. issg.org / Cyprinus carpio (fish)
  2. laukarpis.lt Karpių įveisimo mokslinis pagrindimas.
  3. onlinelibrary.wiley.com / Molecular phylogeny of three subspecies of common carp Cyprinus carpio, based on sequence analysis of cytochrome b and control region of mtDNA, Article first published online: 16 NOV 2004
  4. Paprastasis karpis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 225 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka