Papilės atodanga
| Papilės atodanga | |||
|---|---|---|---|
  Papilės atodanga |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Akmenės rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Papilės seniūnija | ||
| Plotas | 0,2786 ha | ||
| Registro Nr. | 0310100020001 (identifikavimo kodas) | ||
Papilės atodanga – atodanga, atsiverianti Akmenės rajone, Ventos dešiniajame krante, netoliese Papilės. Šis geologinis objektas moksliškai pradėtas tirti 1825 m.[1] Laikoma viena reikšmingiausių Papilės atodangų. Atodangos aukštis siekia 20 m, ilgis – maždaug 130 m, šlaito kampas – 40–60 laipsnių.[2]
Papilėje atsiveria juros periodo (mezozojus) nuosėdos, susiklosčiusios 160 mln. metų iki mūsų dienų seklios jūros užutėkyje. Didžiuma jų – molis arba smėlis, per daugybę metų tapęs smiltainiu. Andainykštė jūra buvo apsėmusi nemažą dabartinės Europos teritoriją, įskaitant vakarinę ir pietvakarinę Lietuvos dalis, kur juros periodo uolienos slūgso 60–300 m gylyje, tačiau atodangose jas galima išvysti vien Papilės apylinkėse.[1] Pačioje Papilės atodangoje atsiveria uolienos, kurių amžius 164–155 mln. m. (vidurinė ir vėlyvoji jura, atitinkamai kelovėjo bei oksfordžio aukštai). Tai moliai (juosvi ir rusvi), smėlis, smiltainis, aleuritas.[2]
Papilės atodangos uolienose apstu juros periodo gyvūnų fosilijų. Tarp jų amonitų, dvigeldžių ir kitų moliuskų kiaukutai, belemnitų skeletų fragmentai, kitų vandens gyvūnų (dygiaodžių, žuvų) ir augalų liekanos. Papilėje aptikta ir apibūdinta 300 su viršum organizmų rūšių (kaip antai 41 rūšis plačiakojų, 25 rūšys dvigeldžių moliuskų).[1][3]
1818 m.[3] į Ventos slėnį buvo užsukęs rašytojas Dionizas Poška, jam pirmajam kilo mintis, kad Papilės atodangos suakmenėjimai yra muziejinės vertybės.[1] Per trejetą dienų jis surankiojo apytikriai 60 eksponatų.[4] Apie apsilankymą šiose apylinkėse D. Poška rašė viename laiške: „Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavau. Ir norint daug daiktų akmeninių gavau. Ant jo žemės Papilėje yra didelių ir tokių, kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių“.[4]
1825 m. Papilės atodanga patraukė lenkų mokslininko J. Ulmano dėmesį, o 1830 m. moksliškai apibūdinta E. Eichvaldo, Vilniaus universiteto profesoriaus.[4] XIX a. suakmenėjusius gyvius, rastus šiose apylinkėse, tyrė L. Buchas, K. Grevinkas, J. Nikitinas, G. Pušas, J. Semiradskis, V. Sokolovas, E. Selvinas, XX a. tyrimus tęsė K. Bodenas, C. Chmielevskis, J. Dalinkevičius, E. Krenkelis, Č. Pakuckas, V. Riabininas, R. Riukmanas.[4]
Papilės atodanga geologiniu paminklu paskelbta 1964 m.,[1] siekiant išsaugoti pačią reikšmingiausią Ventos slėnyje atodangą su vėlyvosios juros kelovėjo amžiuje susisluoksniavusių uolienų išeigomis.[5] Paskui įkurtas Papilės geologinis draustinis, o šiais laikais ji patenka į Ventos kraštovaizdžio draustinį (įeina į Ventos regioninį parką). Į vertingiausių Lietuvos geologinių vietovių sąrašą atodanga įrašyta 1997 m.[1]
Lankytojams pritaikyta nuo 2006 m.[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 GEOLOGIJA. Ventos regioninis parkas. Suarchyvuota 2011-10-07.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Papilės atodanga. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-02-08.
- ↑ 3,0 3,1 PAPILĖS ATODANGA. Akmenės krašto enciklopedinis žodynas. Nuoroda tikrinta 2025-02-08.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Gediminas Isokas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius: Mintis, 1995, p. 20–21.
- ↑ Papilės atodanga. Saugomų teritorijų valstybės kadastras.