Pereiti prie turinio

Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis
Vieta
ŠalysLietuvos vėliava Lietuva
MiestaiPanevėžys – Troškūnai – Anykščiai
Pagrindinė informacija
Tipastarpmiestinis
Operatorius„Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“
Statybų pradžia1894 m.
Atidarymas1901 m.
Techninė informacija
Ilgis68,4 km
Vėžė750 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis – 68,4 km ilgio ir 750 mm vėžės pločio siaurasis geležinkelis, jungiantis Panevėžio ir Rubikių stotis, vedantis per Troškūnus ir Anykščius. Buvusio Panevėžio–Pastovių geležinkelio šiaurės vakarinė dalis. Tai vienas unikalių inžinerinio paveldo paminklų Lietuvoje (unik. kodas 21898).[1] Ruožą prižiūri įmonė „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, šiuo metu ruože vykdanti nereguliarius pramoginius reisus.

Geležinkelio linijos pradžia – Panevėžio geležinkelio stotis (Kerbedžio g. 9). Čia yra pagal 1905 m. brėžinius ir nuotraukas atkurta autentiška siaurojo geležinkelio stotis su peronu.[2]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panevėžio–Pastovių geležinkelis buvo pradėtas tiesti 1894 m. Ruožas Panevėžys–Švenčionėliai imtas tiesti 1897 m., jau 1898 m. geležinkelis pasiekė Panevėžį. Pirmieji darbiniai traukiniai naujuoju ruožu pradėjo kursuoti 1899 m. rugsėjo 28 d., nors oficialiai ruožas atidarytas tik 1901 m. gegužės 13 d.[3][4] Atidarymo metu siaurojo geležinkelio linija turėjo 2 depus – 12 vietų Švenčionyse ir 2 vietų Panevėžyje, 15 garvežių, 112 krovininių, 58 įvairaus tipo keleivinius ir 6 pašto vagonus bei 154 krovinines platformas.

XX a. 1-ojoje pusėje siaurukas buvo pagrindinė transporto priemonė Aukštaitijoje, pervežanti ir keleivius, ir krovinius. Siauruoju geležinkeliu į Panevėžį buvo gabenami linai, bekonai, cukriniai runkeliai, miltai, sviestas, sėmenys, miško medžiaga, smėlis. Ūkininkams siaurukas gabeno druską, trąšas, žibalą, anglis. Įvairiais laikotarpiais keitėsi jo paskirtis. Tarpukariu siaurasis geležinkelis išgyveno pakilimą, jis buvo plačiai naudojamas įvairiose ūkio šakose. Tuo metu jis pratęstas link Joniškėlio – buvo nutiestas Panevėžio–Joniškėlio siaurasis geležinkelis.

Vėliau jo įprastos funkcijos ėmė silpti. 1962 m. ruožas Panevėžys–Švenčionėliai tęsėsi 145 km.[5] 1972 m. linija Anykščiai–Utena–Švenčionėliai buvo uždaryta, bet liko neišmontuotas Anykščių–Rubikių ruožas (12,3 km).[3] 1972–1974 m. geležinkelio ruožas Utena–Anykščiai buvo išardytas, todėl Rubikių geležinkelio stotis tapo galine – taip susiformavo dabartinis siaurasis geležinkelis. Iki Nepriklausomybės atkūrimo šis ruožas buvo naudotas kvarcinio smėlio ir keleivių pervežimui. 1987 m. vasarą ruože Anykščiai–Rubikiai kursavo jaunųjų geležinkelininkų aptarnaujamas traukinys „Nykštukas“, savo veiklą baigęs po kelių vasarų dėl finansavimo stygiaus.[6]

1996 m. užsidarė geležinkelio atšakos į šiaurę nuo Panevėžio, tais metais kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.[7] 1999 m. nutrauktas krovinių vežimas Panevėžio–Rubikių ruože, 2001 m. kovo 25 d. nutraukti ir reguliarūs ruožo Panevėžys–Anykščiai keleiviniai reisai.[8][9][10]

2001 m. balandžio 22 d. ruože atnaujintas eismas, tačiau tik turistiniams maršrutams. Jį ėmė eksploatuoti viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“.[11] 2003 m. ruožas paskelbtas kultūros paminklu.

Paveldo objektas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panevėžio siaurojo geležinkelio depas: šilumvežiai TU3-002 ir TU2-120, vagonas 3AW

Siaurasis geležinkelis kartu su stotimis, kelių statiniais yra vertingas istorinis ir kultūrinis objektas (Nr. 21898). Stočių pastatų kompleksai turi urbanistinę ir architektūrinę vertę. 1996 m. Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kompleksas įrašytas į LR nekilnojamų kultūros vertybių registrą.

Valstybės saugomą kompleksą sudaro: bendro 179 km ilgio, 1340 ha apimantys siaurojo geležinkelio ruožai Panevėžys–Biržai, Panevėžys–Rubikiai, Joniškėlis–Linkuva, geležinkelio stotys, gamybiniai pastatai, kelio statiniai. 2003 m. dalis šio komplekso objektų paskelbta kultūros paminklais:

Stotys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Geležinkelis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-03-11.
  2. ↑ „Pagal senus brėžinius atgaivinta senoji siauruko stotis“. lietuvosdiena.lrytas.lt. 2014-09-26. Suarchyvuota iš originalo 2015-12-20. Nuoroda tikrinta 2016-09-02.
  3. ↑ 3,0 3,1 Istorija. Siaurukas.eu (tikrinta 2025-01-26).
  4. ↑ Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 65
  5. ↑ Литовская железная дорога 1962 г.
  6. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 66
  7. ↑ „Objekto Nr. 21898 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
  8. ↑ „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą. 2001-03-13, Delfi.lt (tikrinta 2023-08-11).
  9. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 68
  10. ↑ Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
  11. ↑ Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 152

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Panevėžio–Rubikių_siaurasis_geležinkelis&oldid=7540199"